Už karjerą sėkmei dėkingas V.Šeškus savo pasekėjų nemato: mažai tokių „durnių“ yra

(7)
Kovo 23 d. 09:20
V.Šeškus didele trenerio karjeros dalimi laiko sėkmę (LKL nuotr.)
V.Šeškus didele trenerio karjeros dalimi laiko sėkmę (LKL nuotr.)
Rokas Liolaitis
Krepsinis.net

Jonavos „CBet“ ekipa nepaisydama gausių traumų ir kitų negandų laikosi Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) lentelės viduryje. Vienas pagrindinių to „kaltininkų“ – komandos treneris Virginijus Šeškus.

Savo užsidegimu ir darbų gausa strategas visada išsiskyrė tarp savo kolegų – nuo klubo rėmėjų paieškų iki asmeninės pagalbos visomis reikmėmis. Specialistas teigė suprantantis, kodėl tokiu pačiu keliu žengiančių žmonių Lietuvoje nėra daug.

„Manau, kad sunku taip daryti. Pirmas dalykas, treneris turėtų būti vietinis, kaip aš buvau Prienuose. Gerai su visais sutikdavau. Antras dalykas – mažai tokių durnių yra. Su laiku atsiranda tokių trenerių, bet karta dabar visai kitokia, treneris turi ir būti treneriu. Aš tiesiog neturėjau pasirinkimo, pinigų neturėjome. Tebūnie aš toks vienas“, – teigė girtis nemėgstantis V.Šeškus.

Atlapaširdis specialistas apžvelgė daugelį šio ir praėjusių sezonų niuansų – nuo du kartus kartoto kelio į LKL ir Jonavos klubo galimybių iki situacijos Ukrainoje peripetijų bei tai, ko pasigenda iš žurnalistų ir ekspertų.

Pradžioje – standartiškai apie nūdienos aktualijas ir atvykstantį naujoką Jeffą Garrettą.

„Situacija tokia, kad pastaruoju metu ieškojome „trečio numerio“, nes Kisielius ir Kozys gali žaisti „ketvirtais“, mums reikėjo tokio žaidėjo. Lachlano pataikymas dabar toks, kad mums reikėjo mesti galinčio žaidėjo. Kisielius gavo traumą kokiam mėnesiui ir mums kitos išeities nėra, Kozys irgi žaidžia traumos ribose vaikas. Situacija bloga, nes treniruočių procesui trūksta žmonių. Nėra ko verkti, tokie metai, pandemijos, visos komandos ieškojo. Utena ilgai ieškojo, pataiko ar nepataiko, Pasvalys irgi, tie patys Kėdainiai. Komandos už pirmojo ketverto visą sezoną kažko ieškojo, mes irgi vargome tris ar keturis mėnesius, nieko neradome. Kainos ir kokybės santykį įvertinant, nieko neradome. Šitas žaidėjas sutiko už normalią kainą, nes nori Europoje pažaisti iki kitų metų ir priėmėme tą sprendimą“, – teigė strategas.

– Tiek jūs, tiek kiti klubai graibsto žaidėjus iš Ukrainos. Ar tai nėra tiesiog skuboti sprendimai pasinaudojant situacija?

– Vienas dalykas, kad ieškojome žmonių ir niekur neradome. Apie Naujuosius buvo galima su Vene sutarti, bet taip neišėjo ir žaidėjų pasiūlos nebuvo. Garrettą galėjome paimti dar prieš kelias savaites, kai jis buvo Europoje. Užtempiau kelias dienas ir jis greitai išvažiavo į JAV, perėjo į kitą agentūrą ir reikėjo atnaujinti ryšius. O iš Ukrainos daug kas ima žaidėjus, nes čempionatas baigėsi. Paimti grįžtančius iš Rusijos yra sudėtinga, nes ten žaidėjai labai brangūs, o su šituo žaidėju pinigų santykis su tuo, ką jis gali duoti, yra geras.

Garrettas Garrettas

– Jeffas Garrettas neturi skambaus gyvenimo aprašymo, žaidė Suomijoje, Ukrainoje. Kaip jį nusižiūrėjote?

– Taip ir pastebėjome, matėme, kad čempionatas stabdysis ir žiūrėjome į visus ten esančius žaidėjus. Šitas vyrukas turėjo dešimties taškų vidurkį, nėra mažai, 6,5 atkovoto kamuolio – neblogai. Mūsų komandai jis gal net labiau tiks, nes yra komandinis žaidėjas, stato užtvaras, gali nukristi ant kamuolio. Kiekvienoje komandoje žaidėjas savaip atsiskleidžia. Be to, jis žaidė pas Bagatskį, antras treneris praeitais metais buvo su manimi dirbęs Renatas Kurlionokas. Su jais pasišnekėjus ir žinant, kad mūsų žaidimo stiliai yra panašūs, tai bus pliusas.

– Gal ir treniravimo metodai bus panašūs, kartais apšaukti, kartais pagirti?

– Žiūrėsime, kaip čia bus. Manau, visko reikia, tik saiką reikia turėti, o jo ne visą laiką būna.

– LKL klubai graibsto Ukrainoje žaidusius legionierius, kodėl nepavyko iš ten prisikviesti lietuvių?

– Tie žmonės, kurie žaidžia užsienyje, yra brangūs. Mes norėjome Jogėlą pasiimti, jis ir pats norėjo išeiti, nepaleido jo. Ieškojome visą sezoną. Eigirdas Žukauskas grįžinėjo iš Permės, tikrai gerus pinigus klojome, bet jis išvažiavo į Turkiją. Kiek žinau, ir „Lietkabelis“ siūlė, nežinau, kodėl nėjo. „Tofaš“ kelias rungtynes stebėjau, mačiau, kad jis negauna žaisti, manau, nuvažiavo ne į savo komandą. Pinigai pinigais, bet galima kažkiek mažiau gauti ir žiūrėti į kitą sezoną. Buvo tų pasiūlymų, net peržengdami savo galimybes bandėme lietuvius kalbinti, bet variantų nėra, Juškevičius ir visi, dideli pinigai. Galvojome apie Antaną Udrą, bet turime dabar aukštų žaidėjų, tai reikėjo kiek kitokio.

– Naujoko ieškojote iškritus žaidėjams dėl traumų ir COVID-19, bet radote tik daugumai sugrįžus. Nenutrupės kam nors minutės?

– Nėra Kisieliaus, tad viskas su minutėmis ir lieko po senovei. Kahlilas atsigavo, bet jam dar sunku įeiti į žaidimą, o naudos jis daugiau duoda kaip „penktas numeris“. Dėl tų minučių tikrai nebus problemų. Šioje komandoje kiek traumų turėjome per visą sezoną... Gal tik Edvinas nieko nepraleido, bet žaidė su nuskausminamaisiais, visi beveik žaidėjai buvo iškritę. Nueiname pas daktarus ir sako, nesuprantu, kas čia vėl vyksta. Nėra kada atsipalaiduoti, Kisielius lygioje vietoje traumą patyrė. Belieka, kad ateidamas į areną žmogus koją išsisuktų. Daug sutapimų buvo, atsitiktinumų, kai prieš „Neptūną“ du žaidėjus praradome. Pakviečiau Lecomte‘ą, kad keistųsi, sekretoriatas suvėlavo ir kitoje atakoje jis gavo traumą. Šaulys susižeidė bėgdamas ten, kur nereikėjo. Sezonas būtų sėkmingesnis, jei komanda būtų žaidusi stabiliai nuo spalio, nes tikrai gerai startavome, o po to pradėjome kristi, vėl atsigavinėti, tas treniruočių procesas... Nuolat nesurenkame dešimt žaidėjų, kažkas iškrenta ir reikia vaikus statyti. Sunku.

– Minėjote Lachlano Andersono situaciją, ar kitokioje situacijoje su dabartiniu progresu jis turėtų garantuotą vietą komandoje?

– Pradžioje jis mažiau gaudavo žaisti, o dabar turi daugiau minučių. Nenoriu kritikuoti, bet, visų pirma, galėtų įdėti daugiau darbo ir pats labiau norėti kilti aukštyn. Treniruočių procesas, yra salė, pasimėtyk, eik į priekį. Savo fizinius duomenis jis turėtų geriau išnaudoti, šoka, bėga, metimas kažkoks būdavo, bet dabar... Žaidžiant prieš šiauliečius trylika procentų tritaškių pataikome, prieš ką mes galime taip laimėti? Aišku, galėjome kitaip žaisti, bet jei žmogus stovi laisvas ir jam leidžia mesti, turi mesti. Jei su gynyba pas mus būna problemų, kaip ir pas visus, tai puolime vos kiek pagerinus tritaškių procentą iškart lengviau, iš arti dengia, galime nusimesti.

– O kaip su kitų ginklų išnaudojimu?

– Nesame ta komanda, kuri galėtų užlaužti per priekį. Fiziškai esame silpniausia LKL ekipa. Juanas negali užlaužti, vienas prieš vieną veidu žaidžia, Kahlilas negali, jis yra greičio žaidėjas, Lecomte‘as, Šaulys, Andersonas – jie kūno neturi. Edvinas tik toksai stipresnis, Kozys su azartu ir noru, o daugiau neturime per ką užlaužti. Kartais Edviną išnaudojame, bet visos komandos tai žino. Puolime turime žaisti greitai, „pikenrolai“, metimai iš toli ar vidutinio. Šiuolaikiniame krepšinyje tai yra labai didelis pliusas.

Gynyboje gali kažkas nepasisekti, bet turėdamas stiprų puolimą susitvarkysi, kaip ir matėme „Žalgirio“ rungtynėse, Larkinas ar Micičius vienas prieš vieną gerai žaidžia ir nesugaudo jų. „Žalgiris“ tik puolimu galėjo laikytis, atsiliekant 18 taškų pataikai kelis tritaškius ir jau gali kažką galvoti. Visą gyvenimą visi sakydavo, kad Šeškus tik tritaškius mėgsta, bet jei žmogus pataiko gerą metimą, iškart atsiranda papildomų galimybių. Žiūrėkite, Milaknis koks bebūtų, lėtesnis ar gynyboje nestiprus, bet gudrumu ir pataikymu daug pasiekia. Metimas yra labai svarbus faktorius.

– Kalbant apie individualų meistriškumą, jūsų komandoje itin išsiskiria Emanuelis Lecomte‘as. Kaip pavyksta kontroliuoti jo siautulį?

– Po rinktinės jis grįžo pavargęs, rungtynėse prieš „Šiaulius“ ir pats varginau, galvojau, ištempsime. Dvi savaites duodame labai daug poilsio, šnekame su juo ir aiškiname, ką jis turėtų daryti, jei nori kilti į aukštesnį lygį. Trūksta komandos valdymo, individualiai jis stiprus, viskas gerai, bet norint žaisti aukštesniame lygyje reikia pridėti kai kuriuos elementus, tik konkrečiai neįvardinsiu, kad varžovai nežinotų.

Lecomte'as Lecomte'as

– Šnekant su žaidėjais daugelis santykius su jumis vadina draugiškais ir tik E.Lecomte‘as – labiau profesiniais. Ar jaučiasi jo uždaresnis būdas?

– Taip, su juo bendraujant viskas yra gerai, šnekantis nusišypso, supranta, bet nerodo didelių emocijų. Jis toks yra, ramus kaip belgas, ir pasakymas yra. Jo žaidimas priklauso ir nuo varžovų, yra parankios ar mažiau parankios gynybos sistemos. Labiausiai vis tiek trūksta komandos valdymo, sakyti derinius, jam būtų lengviau. Yra tokių dalykų. Prieš „Žalgirį“ jis ir prastai jautėsi, daviau jam velnių, kad blogai jaučiantis geriau praleisk rungtynes, ypač tokias, nes paskui bus svarbesnių mačų. Atsakė, kad nenorėjo pykčio, jei atsisakytų žaisti.

– Edvinas Šeškus užsiminė, kad tikėjosi kvietimo į „langų“ rinktinę, kaip jūs į tai žiūrite?

– Manau, kad kiekvienas žmogus žaisdamas ir eidamas į priekį turi tikslą. Jis turi potencialo, treniruotėse pataiko, gali ir nugara į krepšį žaisti, jis komandai yra labai naudingas, nėra savanaudis, visada atmes kamuolį. Kaip „antras numeris“ jis Lietuvoje gali prieš ką žaisti nugara, vienas prieš vieną. Reikia pasižiūrėti, kokie kandidatai būna rinktinėje, iš LKL dar daug nepakviestų žaidėjų, kurie galėtų pabandyti. Kiekvieno žaidėjo noras pasirodyti, patekti į rinktinę yra sveikintinas. Tai priklauso ir nuo trenerio, pagrindas yra, bet aš būdamas treneriu gal pakviesčiau vienus žaidėjus, dabartiniai treneriai – kitus. Kiekvienas treneris kviečia žaidėjus, prisiima atsakomybę, jei sugrybavai – tavo kaltė. Darydamas 30 ar 40 žaidėjų sąrašą gali pakelti kažkuriuos žaidėjus.

– Kokie būtų jūsų pokyčiai dalinant kvietimus į rinktinę?

– Uoj čia dabar... Aišku, žaidėjai būtų panašūs, nieko neišskirsi, negalint kviesti Eurolygos žaidėjų sąrašas lieka gana panašus. Niuansai tokie, kad tikrai pakviesčiau Oreliką. Nesupratau šito dalyko, nes rinktinei su savo pataikymu jis būtų labai naudingas. Gynyboje gal kažkiek silpniau, bet puolime turi gerą sezoną. Negalvodamas galiu pasakyti. O daugiau galima paimprovizuoti, nes yra daug panašaus lygio žaidėjų, treneris vienam duoda daugiau šansų, kitam – mažiau. „Lietkabelis“ Europos taurėje ir LKL žaidžia gerą žaidimą, į Žemaitį galima žiūrėti. Nepasakysi, kad kažkas „wow“, bet bandyti galima, duoti bonusą, kad pasibandytų rinktinėje ir eitų į priekį.

– Grįžtant prie jūsų komandos reikalų, turėjote akciją su Ukrainos vaikais. Kokios emocijos atėjo?

– Net netikėjau, kad mane tie dalykai tiek užves. Buvo vaikučiai rungtynėse, net susigraudinau, krepšinis į antrą planą nueina. Aplankėme, dovanų nuvežėme, dabar jie vėl į rungtynes užsuko. Bandome jiems krepšinio aikštelę padaryti, dirbame su 3x3 atstovais. Sakiau tiems žmonėms, kad prašykite, ko reikia, viską padarysime. Man ir labai įdomu daryti kažką gero ir pamatyti, kad išeina tai. Kaip ir krepšinyje, bandai, darai ir gaunasi. Televizija taip pat lankėsi, sakėme, kad tapsime tų vaikų globėjais ir palaikysime ryšį su jais, iki sezono galo tikrai bendrausime.

– Daugelis žinomų krepšinio pasaulio žmonių buvo spaudžiami pasisakyti apie situaciją Ukrainoje, kaip jūs į tai žiūrite?

– Kiekvienas žmogus net susilaikyti nelabai turi galimybių. Dažnai atrodo, kad kažkas iš šono spaudžia pasisakyti. Sabonis buvo išvažiavęs, koronavirusu sirgo, bet net neabejoju, kad būtų pasisakęs, Šaras irgi būtų pasisakęs savo laiku, dabar tiesiog skubina žmones. Žinoma, visi nori, kad karo metu spaudimo agresoriams būtų kuo daugiau, bet visi turi savo reikalų. Visi anksčiau ar vėliau būtų tuo klausimu pasisakę, vienas anksčiau, kitas – vėliau. Lietuva, manau, yra viena iš šalių, kuri labiausiai prisideda prie pagalbos, o duodamas interviu dažnai gali būti visaip interpretuotas.

– Pasigendate tikslumo žiniasklaidoje?

– Man dar treniruojant „Rytą“ buvo klausimas, ar „Žalgiris“ neatrodo kaip auksinė karvė, pasakiau, kad „gal ir taip“ ir iškart pasirodė antraštės, kad Šeškus vadina „Žalgirį“ auksine karve. Jūs, žurnalistai, galite visaip parodyti. Tas pats galioja ir rezultatų pateikimui. Vieno trenerio pergalės nesureikšminamos, kitam atleidžiami pralaimėjimai. Sukeiskite juos vietomis, laimėtojas išaukštinamas, o pralaimėjęs – grybas. Pasigendu profesionalesnio požiūrio, kad būtų giliau pažiūrima į situaciją, komandų sudėtis, varžovus. Dirbant „Ryte“ pradžioje praleisdavome mažiau taškų, vėliau atėjo stipresni varžovai, daug metančios Ispanijos komandos, Eurolygoje greitu puolimu išsiskyrusi Zelionos Guros komanda, praleisdavome daugiau. Vienas vienintelis žurnalistas, neatsimenu, kuris, atkreipė dėmesį, kiek „Rytas“ padaro atakų per rungtynes. Su visais gerai sutariu, bet būna to paviršutiniškumo, palazdavojimo. Esu tai praėjęs, laimėjome su Prienais du kartus LKF taurę, savaitę pasidžiaugėme ir viskas išgaravo. Kiti treneriai neišgaruoja, žinote.

Šeškus Šeškus

Daug galiu papasakoti, kaip klostosi trenerių karjeros. Labai daug sėkmės yra. Ateini į klubą, nieko nepasieki, bet atsiranda sponsoriai, kurie duoda pinigų ir iškart šoki į trečią vietą. Su Jonavos biudžetu negali pretenduoti į trejetuką. Širdyje galvoju, kad galime su „Lietkabeliu“ žaisti, bet pasižiūrėjus iš šono tai yra skirtingos komandos. Lemiamos serijos vyksta iki trijų mačų ir būna labai sunku, sudėtys ilgesnės kitų. Utena, Klaipėda ir Šiauliai galvoja, kad gali žaisti ir niekas nepasiduoda, bet nemanau, kad paskutinės komandos jaučiasi konkurencingos. Visada trenerio darbe yra daug sėkmės. Atėjus į NKL jokios patirties nebuvo, buvau tik su vaikais dirbęs, savamokslis gavausi. Nupirko mums Andrių Giedraitį ir Kęstutį Šeštoką, dėl jų ir laimėjome čempionatą, NKL jie buvo žvaigždės.

Pernai turėjome komandą, kuri buvo viena stipriausių NKL lygoje, pridėjus du žaidėjus galėjome ir LKL žaisti. Pasisekė, kad kažkas negavo kontrakto kitur, nepasirašė, Urbonas su Sireika susipyko. Jei su ta komanda būčiau pralaimėjęs, su šūdais būtų suvalgę. Jei būčiau ramus treneris, mano pralaimėjimus kitaip priimtų, o dabar dažnai nurašo mano emocijoms. Kai laimi – viskas gerai. Nesakau, kad tos emocijos labai prideda, Šaras irgi pasireiškia, bet tiesiog toks žmogus esi. Jei pralaimi, viską ant to suverčia. Gerai, kad pernykščiame finalo ketverte atėjome ir nuėjome, 20 ir 30 taškų, pasirodė meistriškumas žaidėjų. Buvo metų ir kai LKL gerai sukrisdavo, „Žalgiris“ jaunimo paskolino, buvome keletą kartų treti, varžovus į vienus vartus dėjome. Supranti, kad be pinigų tai tiesiog neįmanoma.

– Tikite, kad be K.Šeštoko ir A.Giedraičio iki šiol dirbtumėte NKL?

– Gali visko būti. Kaip tu iš NKL išeisi? Dirbdamas ten būni žinomas tik kaip NKL treneris. Pažiūrėkite, kiek LKL dirba trenerių ir kiek iš žemiau ateina vyriausiųjų trenerių? Tik Kiltinavičius pabandė. Kitas dalykas, kad Marijampolė ir kiti miestai neturi savo trenerių. Man gyvenime taip pasisekė, buvau išėjęs iš komandos, grįžau, atėjo žaidėjai ir laimėjome, galėjo ir kitas treneris laimėti. Man nuskilo, nes treneriui labai daug nuo sėkmės priklauso. Kitais metais laimėti jau būtų sunkiau, matome, kad Joniškis ir iki šiol NKL žaidžia, Jonava žaidė. Prienai galėjo iki šiol ten būti ir džiaugtis užėmę trečiąją vietą. Kai Kaziukas į Panevėžį atėjo, pirmi metai buvo sunkesni, vėliau atsirado pinigų ir viskas pajudėjo į priekį, tas pats ir Utenoje dabar. Jei koks, kaip vaidinu, vaiduoklis įšoktų į ketvertą, visi nustebtų, o Utenos trečia ar ketvirta vieta nenustebintų. Su Šiauliais ar Jonava ketvertuke labiau nustebtų. Visi labai nustebo, kai Prienai LKF laimėjo nugalėdami dvi Eurolygos komandas, žaidėme paprasti žaidėjai ir laimėjome noru, bet taip būna labai retai.

– Jūs tai vadinate sėkme, bet ir pats didelį įdirbį padarėte, vadovavote komandai, ieškojote rėmėjų...

– Suprantu tai, bet yra ir kita medalio pusė. Buvo laikai, kai pusfinalyje žaidėme prieš Klaipėdos „Neptūną“, du kartus pralaimėjome vienu tašku. Vieną kartą dėl teisėjo klaidos, kitą kartą paleidome Mažeikos metimą. Galėjome laimėti, o laimėjo „Neptūnas“ ir pateko į Eurolygą. Net esu patenkintas, kad Klaipėda laimėjo, nes neįsivaizduoju Prienų Eurolygoje. Aišku, būtume žaidę Kaune, bet iš kur tą biudžetą gauti? Žaisdami Europos taurėje pasiekėme lubas su milijonu litų ir tada jautėsi tas lygių skirtumas, turėjome vieną ar du atitinkančius žaidėjus, o visa kita laikėsi ant sėkmės. O Klaipėda užsidegusi žaidimu Eurolygoje nuėjo, atsirado pinigų ir tapo rimta komanda. Su Klaipėda visada gerus santykius palaikėme ir buvo džiugu dėl jų, bet gaila savęs, galėjome pirmą sidabrą paimti. Turėjome gerą kompaniją, o LKL pergales tada skaičiavo procentais, kiek laiko net pirmi ėjome.

Prisipažinsiu, tada net skaičiavome, taikėmės į antrą vietą, paskutiniame mače realiai net atidavinėjome rungtynes, nors ir negalima taip sakyti. Na, išleidome jaunimą, o Klaipėda tiesiog negalėjo užpulti. Nuėjome į spaudos konferenciją ir išgirdome, kad pyst, „Rytas“ laimėjo prieš „Žalgirį“. Kiek žinau, net buvo pasakyta pralaimėti. Baigėsi tuo, kad išėjome su Kaziuku antroje ir trečioje vietoje kautis dėl finalo, o „Žalgiris“ liko ketvirtas ir pusfinalyje „Rytą“ įveikė, matyt, karma pasivijo. Šalia darbo visada paraleliai eina sėkmė. Sėkmei tave pasiekus šoki lygiu į viršų. Man karjeroje irgi sekėsi, labai. Visi šnekėjo, kad Šeškui ir Maksvyčiui reiktų dirbti vienoje komandoje, įdomu, kaip tada eitųsi, nes abu buvome labai lydimi sėkmės.

Maksvytis Maksvytis

– O ar matote NKL trenerių, kurie būtų tokie atsidavę komandai, patys rinktų savo biudžetą, žaidėjus ir galėtų pasekti jūsų pėdomis?

– Manau, kad sunku taip daryti. Pirmas dalykas, treneris turėtų būti vietinis, kaip aš buvau Prienuose. Gerai su visais sutikdavau. Antras dalykas – mažai tokių durnių yra. Su laiku atsiranda tokių trenerių, bet karta dabar visai kitokia, treneris turi ir būti treneriu. Aš tiesiog neturėjau pasirinkimo, pinigų neturėjome, ne paslaptis, atėjęs į Jonavą vėl dirbau kaip Prienuose, tas pats kelias, per laimėtą NKL. Prienuose gal buvo lengviau, bet ir Jonavoje labai gerai priėmė. Reikia pagarbos žmonėms, kurie yra atsakingi, kad tas krepšinis būtų. Pagarba savivaldybei yra automatiška, generalinis rėmėjas – pagarba irgi atskira, yra ir vietiniai žmonės, kiek duoda, ką daro, visada turi rodyti pagarbą, negalima to kitam atiduoti.

Senais laikais taip ir buvo, per atsidavimą ir pagarbą žmonėms atsirado tokie rėmėjai kaip Guoga ar Žiemelis. Kažkas pasakė, kad Šeškus yra geras vyras ir jie padėdavo. Aš manau, kad darant gerus darbus nereikia rodyti, kad juos darai, aplinkiniai viską mato. Visi žmonės mato, ką darai, nereikia girtis. Už tai ir turiu daug žmonių, su kuriais palaikau gerus santykius. Ar NKL yra tokių žmonių – net neįsivaizduoju, reiktų pažiūrėti. Žaidėme Šilutėje, buvo labai gera atmosfera, bet ar treneris ten galėtų eiti rinkti pinigus – kitas dalykas. Tebūnie aš toks vienas. Niekas taip nenori, nes yra vargas. Žaidėjai stebėdavosi, kodėl būdavau toks ramus antroje sezono pusėje, o aš tiesiog buvau pavargęs. Tikiuosi, kad Jonavos žmonės palaikys, nors rezultatai ir galėtų būti geresni. Jei nebus traumų, dar galėsime pašokinėti.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ pirkiniai, skeptiškas žvilgsnis į „Neptūną“, byranti „Labas GAS“, gandai apie „Rytą“, netikėtas Staniulio ėjimas ir „Lietkabelio“ pajėgumas

7 komentarai
Naujausi komentarai (7)
Geriausiai ivertinti (7)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
Penktas kėlinys