Apie apmaudžią sezono pabaigą prabilęs N.Pacevičius: būsiu atviras – iš kai kurių žaidėjų meilės ir pasitikėjimo negavau (5) interviu

Gegužės 17 d., 10:02
Pacevičius (LKL nuotr.)
Pacevičius (LKL nuotr.)
Gabrielė Miknevičiūtė

Nedui Pacevičiui pora pastarųjų mėnesių buvo pilni įspūdžių ir patirties. Jauniausias Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) treneris stresinėje situacijoje perėmė Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ vairą, su šia komanda liko šeštas reguliariajame sezone ir ketvirtfinalyje neturėjo šansų prieš Panevėžio „Lietkabelį“.

N.Pacevičius atviras – pastarasis etapas jam nebuvo lengvas, lūkesčiai neišpildyti, o tame jis mato tiek savo, tiek žaidėjų klaidų. Jis tik patvirtina anksčiau Tomo Delininkaičio išdėstytą mintį, jog su ego komanda nesusitvarkė.

„Tai matėsi visą sezoną. Kai sezonas nesiklosto taip, kaip norėtųsi, žaidėjai pradeda labiau galvoti apie asmeninius pasiekimus, atostogas ir kitus metus. Tikėjausi, jog užėmus kitokią poziciją iš trenerio pusės nei buvo prieš tai, daugiau beldžiantis į juos kaip individualybes, man pavyks susitvarkyti. Kai kuriuos dalykus padariau, kai kurie pavyko, bet kai kurie nepavyko ir dėl to gaila. Trečias dalykas, kai kurie dalykai nepavyko, bet jų ir negalėjau kontroliuoti“, – pripažino N.Pacevičius.

REKLAMA

Jaunas strategas nebėga nuo atsakomybės ir apgalvojo savo klaidas.

„Kai kuriose vietose buvau kažkiek per minkštas, ypač rungtynių eigoje ir treniruotėse. Aš nesislėpiau, ėmiausi iniciatyvos, bet kažkur man reikėjo jos imtis dar labiau. Puikiai suprantu, kodėl taip yra. Turiu išsigryninti, kokią viziją turiu“, – sakė jis.

– Kaip spėjote pailsėti per pastarąją savaitę, pasibaigus sezonui? – Krepsinis.net paklausė N.Pacevičiaus. 

– Daugiau laiko praleidau prie namų, susitikau su draugais ir pažįstamais, ko padaryti neišėjo sezono metu. Savaitė buvo skirta labiau jiems. O dabar prasidės tikresnės atostogos. Kol kas būsiu vietoje, po to gal išlėksiu į užsienį, o nuo liepos prasidės darbai su mergaičių rinktine. Vasara bus kiek darbingesnė nei įprastai.

– Ko per sezoną buvote pasiilgęs labiausiai ir nekantravote padaryti dabar?

– Dviračio (Juokiasi). Visas veiksmas sukosi aplink Uteną, tad draugams, šeimai laiko nelabai išeidavo skirti.

– Teko matyti, jog spėjote susitikti su Valdemaru Chomičiumi. Kiek didelis ryšys jus sieja?

REKLAMA

– Palaikome tikrai didelį ryšį. Net ir kai nustojome dirbti kartu, pasimatome, vos atsiradus galimybei, nes abu esame iš Kauno. Telefonu kalbamės praktiškai kiekvieną savaitę. Tik pasibaigus sezonui turėjome galimybę sutikti ir jos nepraleidome.

– Tarp visų trenerių būtent Valdemaras yra tas, su kuriuo susibičiuliavote labiausiai?

– Greičiausiai, kad taip. Yra ir kitų trenerių, su kuriais gana dažnai pabendraujame, bet su Valdu, ir man perėmus „Uniclub Casino – Juventus“ vairą, nevengdavau pasitarti ir kreiptis, iškilus klausimams. Jis nuolat stebėdavo mūsų rungtynes ir nevengdavo pasidalyti pastebėjimais. Bet mus sieja ne vien krepšinis – galime bendrauti bet kokiomis temomis, su juo visada malonu susitikti.

– Kaip manote, iš kur atsirado toks ryšys, kadangi jus skiria nemažai metų, atrodo, skirtingos kartos?

– Taip, kartos skiriasi, bet kas jį žino, manau, pasakytų, jog jis supranta, kuo gyvena jauni žmonės. Ryšys užsimezgė per darbą, vėliau – ir su jo šeima. Labai malonu, jog tokį žmogų turiu šalia.

Pacevičius Pacevičius

REKLAMA

– Kiek sudėtingas jums buvo pastarasis mėnuo, perėmus „Uniclub Casino – Juventus“ vyr. trenerio postą?

– Sudėtinga, neneigsiu. Gali šnekėti, ką nori, jog viskas paprasta, dirbi darbą ir tiek. Bet buvo sunku. Nesu dirbęs tokio darbo, faktas, tapau matomesnis, žinomesnis, jau tai truputį uždeda dar daugiau atsakomybės. Esi noname’as, žmonės iškart yra linkę gal ne nurašyti, bet didesnio palaikymo nesuteikti.

Buvo malonu, jog palaikymo sulaukiau iš krepšinio pasaulio žmonių, su kuriais palaikėme didesnius ar mažesnius ryšius. Po geresnių rungtynių gaudavau žinučių net ir iš tų, su kuriais prieš tai apskritai nesu bendravęs, tai buvo labai malonu. Tas pusantro mėnesio buvo nelengvas, pradedant tuo, jog supranti, kad dirbi vienoje stipriausių Lietuvos komandų. Tampi jų veidu. Tos atsakomybės buvo daug, bet manau, jog padariau gal ne maksimaliai viską, matau klaidelių, tačiau įdėjau visą save, bandžiau šią galimybę išnaudoti kaip įmanoma.

– Nustebote dėl tų nepažįstamų kolegų žinučių?

– Iš tikrųjų buvo gana keista, kai po sėkmingų rungtynių ateini į rūbinę ir randi pilną telefoną žinučių. Buvo smagu. Buvo abejonių, ar dirbu gerai, bet tie žmonės man jas išsklaidė. Jie sakė, jog komanda žaidžia neblogai, matosi mano indėlis. Bet vėlgi, stoviu ant žemės, suprantu savo vietą, turiu aibę laiko ir vietos tobulėti. Ant laurų tikrai neužmigau, stengiausi kasdien ieškoti vis naujų būdų gerinti žaidimą.

REKLAMA

– Ar sutapo lūkesčiai ir realybė vyr. trenerio rolėje?

– Daugiau mažiau, ko tikėjausi, tas ir buvo. Praėjo sezonas, galiu kalbėti atviriau, tai pasakysiu, jog gal tikėjausi didesnės žaidėjų reakcijos. Neturiu omenyje visų – kai kurių. Žaidėjai priėmė, viskas gerai, viskas natūralu, ypač pati pradžia žadėjo nemažai. Tikėjausi, kad išlindus sunkumams kažkokia trintis atsiras, bet galvojau, kad iš jos galime išeiti truputį lengviau. Pamačiau, jog ne su visais radau ryšį.

Gal kažkiek problemų ir manyje, bet nėra ko slėpti, ne viename interviu mūsų buvę žaidėjai jau sakė ir galiu tai patvirtinti, kad mūsų komandoje buvo per daug ego. Ne visi žaidėjai norėjo aukoti ego dėl komandos tikslų. Tai buvo man skaudžiausia, kad ego pažaboti negalėjau. Tai, manau, didžiąja dalimi nulėmė mūsų rezultatą.

– Kaip manote, treneriui įmanoma pažaboti žaidėjų ego, jei jie patys to nenori?

– Sunku, tikrai sunku. Žaidėjas turi būti profesionalas ir suprasti, kad nieko nėra aukščiau už komandą. Bet manau, jog kažkuriose vietose galėjau truputį daugiau rimtis atsakomybės ant savo pečių ir bandyti tai pažaboti. Nors taip, žaidėjas pats turi suprasti, kad svarbiausia – komanda. Kaip bebūtų, renkant sudėtis kitam sezonui, klubai vis tiek žiūrės į žmones, kurie žaidė aukščiau esančiose komandose nei mes. Taip yra visada. Kai kurie to nesuprato ir galvojo, jog asmeniniai principai juos nuves aukščiau. Tik to niekad nebuvo ir nebus.

REKLAMA

– Tas didelis ego atsispindėjo viso sezono metu ar išlindo tik atsiradus problemoms bei pralaimėjimams?

– Tai matėsi visą sezoną. Kai sezonas nesiklosto taip, kaip norėtųsi, žaidėjai pradeda labiau galvoti apie asmeninius pasiekimus, atostogas ir kitus metus. Tikėjausi, jog užėmus kitokią poziciją iš trenerio pusės nei buvo prieš tai, daugiau beldžiantis į juos kaip individualybes, man pavyks susitvarkyti. Kai kuriuos dalykus padariau, kai kurie pavyko, bet kai kurie nepavyko ir dėl to gaila. Trečias dalykas, kai kurie dalykai nepavyko, bet jų ir negalėjau kontroliuoti.

– Tomas Delininkaitis minėjo, jog stengėtės daugiau bendrauti su žaidėjais individualiai. Tai ir buvo jūsų tikslas – belstis į jų galvas ir širdis?

– Taip, mačiau tas problemas, kurios buvo prie buvusio trenerio, akivaizdžiai trūko tiesioginio bendravimo ir priėjimo prie jų. Kiekvienas žaidėjas yra skirtingas, prie kiekvieno priėjimas – irgi. Aš nesistengiau dirbtinai su jais kalbėti ko reikia ir ko ne. Kai kurių rezultatai ir kūno kalba rodė, jog tai veikia, tai matėsi akivaizdžiai, bet iš kitų atgalinio ryšio, meilės ir pasitikėjimo aš negavau.

– Bandėte ieškoti priežasčių, kodėl meilės ir pasitikėjimo nepajutote?

REKLAMA

– Bandžiau, faktas, ir su štabu, ir klubo vadovais turėjome labai gerus santykius, diskutavome, kodėl vienas ar kitas nežaidžia taip, kaip laukiame. Galų gale, kūno kalba rodo, kad arba jis čia nenori būti, arba nesistengia. Buvo likęs mėnuo laiko, paprasčiausiai daryti permainų sudėtyje nebespėsi, turi dirbti su tais žaidėjais, kuriuos turi. Žinojome, kad liko mažai rungtynių ir iš jų turime išspausti maksimalų rezultatą. Net ir žinant problemas, kažką keisti buvo vėlu.

– Niekada nebuvo kilę minčių, jog nereikėjo imtis šio posto tokiu metu?

– Ne, dvejonių nebuvo, aš turėjau viziją, kaip turime žaisti, kur turime būti. Kažkuriuo metu net kryptingai link to ėjome. Žinojome, jog turime savo finalus Jonavoje bei Šiauliuose. Turėdami visą masę problemų mes sugebėjome laimėti tas rungtynes. Kažkur neturėjome sėkmės kitose rungtynėse, bet viską laikėme savo rankose. Turėjome rungtynes su „Rytu“, kurias paleidome pirmaudami, turėjome mačą su „Žalgiriu“, kur neblogai laikėmės ir vėl paleidome.

Likome šešti ir žaidėme ketvirtfinalį su labai gera komanda. Aš manau, kad sezono metu per daug išbarstėme taškų ir paleidome ketvirtą vietą. Net neabejoju, jog su ketvirta vieta mūsų sezonas tęstųsi iki dabar. Paėmiau komandą likus mėnesiui, tikėjau, jog galime būti ten, kur mūsų tikslai, bet to nepadarėme. Vadinasi, tai tiek žaidėjų, tiek mano kaltė.

REKLAMA

Pacevičius Pacevičius

– Kurie reguliaraus sezono pabaigos pralaimėjimai buvo skausmingiausi jums pačiam?

– Rungtynės su „Rytu“ buvo tos, kur laikėmės, žaidėjai degė, daug dalykų darėme gerai, tik pabaiga buvo apmaudi. Tas vienas taškas kainavo mums ketvirtą vietą.

– Vieninteliai „sausai“ pralaimėjote ketvirtfinalio seriją, taip ir nenugalėjote „Lietkabelio“. Labai dėl to skauda?

– Skaudu. Gal ne todėl, kad mes čia vieninteliai, bet aš žiūrėjau realiai – tikrai gavome gal ne patį neparankiausią varžovą, tačiau labai stiprų. Viduje buvo tikėjimas, ypač pirmose rungtynėse, galvojant, kad komanda favoritė namie mūsų gal kažkiek neįvertins. Tikrai žinau, jog „Lietkabelis“ labai nenorėjo su mumis žaisti. Galvojau, kad laimėjus pirmą mačą galime bandyti laužti seriją, buvome labai arti to, paprasčiausiai prametėme 11 baudų ir net nenoriu gilintis, jog rungtynių metu praradome 3 žaidėjus, nežaidė ir Gecevičius. Turėjome tiesiog sumesti baudas ir pasiimti pergalę. Antros rungtynės pralaimėtos dėl mūsų kaltės, „Lietkabelis“ padarė gerą darbą ypač pirmame kėlinyje, o trečios jau buvo kaip buvo.

REKLAMA

– Kiek svarbus būtų buvęs Roko Gusčio faktorius, jei jis būtų tęsęs seriją?

– Manau, didelis. Aš po rungtynių neužsiėmiau verkimais, skundais, kad kažko neturėjau. Priėmiau tai kaip iššūkį, turėjo pasitempti kiti žaidėjai. Jie to nepadarė, kalbu apie aukštaūgius. Kokią formą turėjo Rokas prieš „Rytą“ ar „Žalgirį“, tai būtent tokį jį ir norėjome matyti. Jo transformacija įvyko milžiniška, ypač per paskutinį mėnesį. Nesakau, kad su juo rezultatas būtų visiškai kitoks, bet tai buvo viena didžiausių mūsų jėgų, leidžianti būti labiau konkurencingais šioje serijoje.

– Kokių savo klaidų nebekartotumėte ateityje?

– Kai kuriose vietose buvau kažkiek per minkštas, ypač rungtynių eigoje ir treniruotėse. Aš nesislėpiau, ėmiausi iniciatyvos, bet kažkur man reikėjo jos imtis dar labiau. Puikiai suprantu, kodėl taip yra. Turiu išsigryninti, kokią viziją turiu. Esu dirbęs su skirtingais treneriais, informacijos pas mane labai daug, turiu tai išsigryninti. Kažkur iš mano pusės buvo mėtymosi, daryti taip ar kitaip, konkretumo trūko. Norisi prisiimti atsakomybę už tai, kad vietomis buvau ne per daug išreikalaujantis.

– Kurių žaidėjų progresas jus džiugina labiausiai?

REKLAMA

– Jau visiems aišku, kad išvyksta Patrickas. Tai yra aukštesnio lygio nei Utenos komanda žaidėjas, net ir su savo minusais. Tai žaidėjas europiniams turnyrams arba, kaip pasirinko jis, Azijos rinkai. Roko sezono pabaiga leis jam kilti aukščiau, labai jam to linkiu. Visi žaidėjai, manau, turėjo pridėti daugiau sezono metu, tad sunku išskirti kažką kito.

– O iš kurių tikėjote didesnio tobulėjimo, kurio jie neišnaudojo?

– Buvo tikrai ne vienas toks žaidėjas. Iš mūsų pusės buvo kantrybės ir laukimo, tikrai sezono gale tikėjau Norbertu Giga. Prie Urbono jis nebuvo matomas komandos vizijoje, aš stengiausi jam suteikti laiko, norėjosi daugiau atgalinio ryšio. Ignui Vaitkui vėl eilinis sezonas su sveikatos problemomis. Aš labai linkiu jam sužaisti sezoną be traumų, kur jis dėtų žingsnį į priekį – jis tikrai tą gali.

Lekūnas turi aiškius savo minusus, bet turi ir aiškius pliusus. Kai viską su juo susidėlioji, jis gali būti labai produktyvus net aukštesnio lygio komandoje. Gal „Lietkabelyje“ jam nelabai nusisekė, bet jis buvo tame lygyje. Tai yra žmogus, kuris patobulėjęs gali ten žaisti. Daugiau mažiau visi galėjo patobulėti labiau, taip ir rezultatas būtų žymiai geresnis.

REKLAMA

– Ar pasitraukęs iš vyr. trenerio posto Žydrūnas Urbonas figūravo komandos gyvenime?

– Ne, bent aš asmeniškai neturėjau su juo jokio ryšio. Kažkur klube jis buvo, visi žino jo statusą, bet pats asmeniškai paskutinį mėnesį su juo ryšio neturėjau.

– Ar su Eimantu Skersiu kažką aptarinėjote dėl kito sezono planų?

– Klubo valdyba turi sėsti prie stalo ir kalbėti, kokia yra klubo vizija. Aš esu samdomas darbuotojas, buvau asistentas, vėliau – vyr. treneris. Mano darbą turi vertinti klubo vadovybė. Kiek žinau, ji rinksis gal net šią savaitę, atsakymai bus. Kol kas vertinimo neturime, bet faktai kalba už save. Turime tris turnyrus ir nė vieno iš tikslų neįgyvendinome. Sezonas, švelniai tariant, yra nenusisekęs, tad klubas permainų turi imtis.

– Kam teiktumėte prioritetą pats: likti Utenoje galbūt asistentu ar tęsti kažkur vyr. trenerio darbus?

– Mano noras yra pirmiausiai dirbti kuo aukštesniame lygyje. Jei atsiras galimybė kažkur dirbi vyr. treneriu, galvočiau apie tai ir bandyčiau, bet jei tame pačiame LKL atsiras komanda, kur būsiu reikalingas asistentu šalia gero trenerio, tikrai matau daug erdvės man tobulėti ir užimti tą poziciją. Nematau jokių problemų. Minėjau ne kartą, turime stiprią LKL lygą, nematau reikalo kažkur mėtytis, vykti uždirbti didesnių pinigų, bet kur būsi nematomas.


Gairės: juventus, pacevičius
5 komentarai
Naujausi komentarai (5)
Geriausiai ivertinti (5)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
LKL