D.Bičkauskis: apie talento stoką, dingimą iš rinktinės radaro ir padėjusį „Ryto“ štampą (10) interviu

Lapkričio 23 d., 10:00
D.Bičkauskis solidžiai sugrįžo į gimtinę (LKL nuotr.)
D.Bičkauskis solidžiai sugrįžo į gimtinę (LKL nuotr.)
Rokas Liolaitis

Tarp Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) lyderių įsitaisiusi Jonavos „CBet“ ekipa už tai dėkoti turi ir pagrindinio komandos įžaidėjo pareigas priėmusiam Doviui Bičkauskiui.

Beveik visą karjerą Lietuvoje praleidęs atletas tik praėjusį sezoną stažavosi Rumunijoje, o gimtinėn grįžo solidžiai – per 29 minutes renka 12,2 taško (39 procentai tritaškių), 2,1 atkovoto kamuolio, 4,1 rezultatyvaus perdavimo bei 12,8 naudingumo balo. Už gerus individualius pasiekimus jis dėkojo ir sukauptai patirčiai.

„Aš manau, kad atėjo branda. Praėjo keletas metų, branda, suvokimas krepšinio atėjo, pats žaidimas, sprendimų priėmimas, viskas pasikeitė, tapo daug ramiau nei Utenoje“, – teigė savo progresą apžvelgęs D.Bičkauskis.

Įžaidėjas portalui Krepsinis.net apžvelgė sezono startą, pirmuosius savo kartus krepšinyje, patirtį rinktinėje, padėjusį Vilniaus „Ryto“ štampą gyvenimo aprašyme bei retą savo vardą.

REKLAMA

„Pase taip pat parašyta. Retas vardas, Pauliaus Malašausko („CBet“ trenerio asistentas) sūnaus irgi toks vardas, vienintelis, kurį tokį žinau. Daugiau neteko girdėti. Visi klausė, ar pilnas vardas yra Dovydas, bet dabar priprato“, – šypsojosi gynėjas.

– Šį vardą sugalvoję tėvai ir pastūmėjo į sportą?

– Tėvukas kol mokėsi, bandė trišuolininku būti, aišku, bėgiojo, Lietuvoje gal kokį medaliuką pasiėmė, bet daugiau tai ne. Aišku, mėgėjiškai krepšinis, kaip visi, bet daugiau tai ne.

– Pats save laikote labiau darbininku nei talentu?

– Vienareikšmiškai. Jei nebūčiau įdėjęs tiek darbo, kai buvau jaunesnis, nemanau, kad būčiau čia, kur dabar esu. Realiai man nei ūgio, nei šuolio nedavė, gal tik greitį, bet irgi teko išdirbti, visas vasaras buvau pardavęs, paaukojęs. Buvau įskiepytas, kad reikia sportuoti, nes kitaip nieko nebus. Jei nori krepšinį žaisti, reikia dirbti daugiau nei kitiems. Kažkas dievas duoda sudėjimą, ūgį, užtenka sąlyginai mažiau dirbti.

– Net Radviliškyje iškart nepavyko tapti lyderiu?

– Oi ne, pačioje pradžioje, trečioje ar ketvirtoje klasėje, tikrai nieko nebuvo. Aišku, buvo vaikystės svajonių tapti krepšininku, žaisti NBA, Eurolygoje, bet tai tik su laiku įaugo. Metams bėgant pamačiau, kad daugiau darbo įdėjus matosi rezultatai, tai tik su laiku atėjo. Žingsnelis po žingsnelio ir pavyko tai padaryti.

REKLAMA

– Tuomet labai didelį „hype'ą“ turėjo jaunimo rinktinės, esate metais jaunesnis už Joną Valančiūną. Rinktinėse sužaisti taip ir neteko, bet kada jau paaiškėjo, kad gali gautis krepšininkas iš paties?

– Esu vėlyvesnio brendimo ir tikrai pradžioje niekuo neišsiskyriau, žaidžiau trečiame MKL divizione, jie trys ir tebuvo, net nežinau, kokia dabar situacija. Niekas ten į tave nežiūri, žaidi tarp kaimų ar miestelių ir tiek. Teko žaisti Panevėžyje, Joniškyje, Šiauliuose, važiuodavome į Kretingą, Plungę. Tie treneriai gal kažkiek pastebėjo, paskutiniaisiais mano metais pakilome į antrą divizioną ir tuomet gal daugiau akių pamatė. Anksčiau tikrai niekas manęs nežinojo, ilgas kelias yra iki tol, kol kažkas pastebi.

– Nepavyko patekti į jaunimo rinktinę, bet jau kaip profesionalas važiavote į universiadą. Su kokiomis intencijomis buvo vykta į šį turnyrą?

– Tuomet jau žaidžiau LKL, po pirmų ar antrų metų, nebeatsimenu, bet tuomet jau asmeniškai daugiau galėjau parodyti, tokiame lygyje žaisdamas. Viskas susiklostė taip, kad mane paėmė, nuvažiavome ten ir iškovojome auksą. Dabar visi tos rinktinės žaidėjai žaidžiame aukštame lygyje. Pats turnyras... Buvo Mozambiko rinktinė, kur tikrai nežinosi, bet finale žaidėme prieš amerikiečius, kurie turėjo ir ryškių talentų. Carsenas Edwardsas buvo rinktinė, kuris bandė įsitvirtinti Bostone, dabar žaidžia „Fenerbahče“. Kai dabar pažiūri, pasirodo, kad neblogas lygis buvo.

REKLAMA

Edwardsas Edwardsas

– Tas universiados auksas trofėjų lentynoje yra ryškiausias?

– Pas mane daug medaliukų užsilikę nuo mokyklos laikų, jaunimo medaliai ant spintos padėti. Tiesiog pasidėjau, kad matyčiau, kai baigsiu karjerą gal reiks kažką daugiau pagalvoti, pasidaryti kambarį atskirą, pasidėti, kad matyčiau prisiminimus (juokiasi).

– Lietuvoje studentų rinktinę dažnai vadina rezervine, ar tuomet buvo nuojauta, kad gali tekti sužaisti ir už nacionalinę komandą?

– Tuomet buvau gal 23-ejų ir tai buvo žingsnelis link rinktinės. Visada galvojau, kad norėčiau sužaisti, gal netyčia ir pasisektų. Galvojau, kad yra šansų, taip ir pakliuvau į tą vieną „langą“. Aišku, jis nieko nelėmė, bet man tai buvo labai smagu, tikrai tai vertinu.

REKLAMA

– Žaidžiant FIBA atrankose tarp žaidėjų yra pojūtis, kad tarsi esate rinktinėje, bet ne iki galo, tiesiog „languose“?

– Man tai ne, paėmė į rinktinę. Nesvarbu, kad tos rungtynės nieko nelėmė, norėjosi išbandyti save tokioje situacijoje. Rungtynės yra rungtynės, rimtai ruošėmės. Pačiam irgi buvo smagu išbandyti visus rinktinės dalykus, tai davė stimulo toliau kažko siekti, sportuoti, kad ateityje vėl būčiau pakviestas. Dabar labai apie tai negalvoju.

– Prieš Nyderlandus pavyko surinkti 10 taškų, prieš Italiją sekėsi prasčiau. Kaip pats jautėtės po to „lango“, laukėte tolimesnių kvietimų ar buvote nusivylęs?

– Aišku, visada galvoji, kad rungtynėse galėjai pasirodyti geriau, bet ir pats supranti, kad ateini iš komandos, kurioje buvai vienas lyderių ir tavo rolė tikrai bus mažesnė, nes aplink yra daug stiprių žaidėjų, kurie žaidžia aukštesniame lygyje. Suvokiau, kad nesu pasaulio bamba. Tai buvo gera patirtis, dabar pakviestas į „langą“ gal greičiau prisitaikyčiau, žinočiau, kaip reiktų viską daryti.

– Edvinas Šeškus „Instagram“ stebėjosi, kad LKL lyderiaujančios Jonavos ekipos žaidėjų nekvietė į rinktinę. Gal ir pačiam buvo kažkiek nuostabos?

REKLAMA

– Mes su Edvinu juokėmės, kad negalima pajuokauti, nes visi priima už gryną pinigą. Aišku, būtų smagu, nes rezultatai atrodo neblogi, natūralu, kad pagalvoji apie tai, o „kodėl ne“? Edvinas nesikreipė su ta intencija, kad kažką iš komandos paimtų, tiesiog pajuokavo. Pagalvoji, kad būtų smagu.

– Pažiūrėjus į rinktinės žaidimą, kitų įžaidėjų Vaido Kariniausko ir Arno Veličkos roles, nesiperša mintis „galėjau geriau“?

– Jei atvirai, net nepagalvojau apie tai. Nieko jau nepadarysi, treneriai susirenka tokius žaidėjus, kokių nori, man dėl to nei šilta, nei šalta. Nebuvo kažkokių nuoskaudų.

– Po pasirodymo rinktinėje pats pakilote į minėtą aukštesnį lygį, prisijungėte prie Vilniaus „Ryto“. Nėra apmaudo, kad nepavyko ten įsitvirtinti ilgam?

– Vėl galima sakyti, kad kai kuriais šansais pasinaudojau, kai kuriais – ne, bet vėl gi, nepatinka man gręžtis atgal ir žiūrėti, kas vienoje ar kitoje situacijoje būtų buvę. Aš žinau, kad iš „Juventus“ atėjau į aukštesnį lygį, džiaugiausi patekęs į komandą ir norėjau joje išsikovoti savo vietą po saule. Dirbau savo darbą.

Bičkauskis Bičkauskis

REKLAMA

– Pasidžiaugus patekimu į komandą teko patirti ir išaugusį dėmesį, nuolatinius komentarus, gerbėjų spaudimą. Išvykimas į Rumuniją buvo kaip galimybė nuo to pasislėpti?

– Ne... Tiesiog baigėsi mano kontrakte nurodyti tie pusantrų metų, nes vienas buvo pandemijos sezonas. Antrais metais, sakykim, buvo lengviau žaisti, bet kažkokios nuoskaudos neliko. Tiesiog norėjau save pabandyti užsienyje, išvažiuoti. Aišku, buvo ir LKL pasiūlymų keli, bet norėjau į užsienį. Apie Rumuniją buvau girdėjęs visko, bet nuvažiavęs pats pamačiau, kad lyga yra nebloga. Aišku, lygoje žaidė net 16 komandų, bet pirmos turnyro pusės komandos yra pakankamai stiprios. Žmonės galėjo ir šiemet matyti, kaip žaidėme prieš Krajovos klubą ir jie atvažiavę gal aštuoniese įkrėtė mums į kaulus, per juos nepatekome į FIBA Europos taurę.

– Pats buvote paragavęs rumuniško krepšinio, o ar tarp komandos draugų nesijautė atsipalaidavimo žaidžiant prieš tokios šalies klubą?

– Nebuvo, kad nuvertintume juos, tiesiog buvome pirmoje sezono stadijoje ir nežinojome, ko tikėtis. Bet koks varžovas tuo metu yra sunkiai suprantamas, prieš visus žaidi pirmą kartą, pats nežinai, kokioje formoje esi. Mums motyvacijos netrūko. Aišku, kyla klausimas, kaip dabar atrodytume žaisdami prieš juos, bet tokios taisyklės. Reikėjo žaisti tuomet ir nepraėjome.

REKLAMA

– Rumunijoje žaidėte kartu su Martynu Paliukėnu. Norėjosi pabėgus nuo lietuviško krepšinio šurmulio šalie turėti tautietį, o gal siekėte pabūti vienas ir versti visiškai naują lapą?

– Ne, faktas, kad su Marčiumi vienas kitą gerai supratome ir yra smagiau žaisti, kai tavo komandoje yra lietuvis. Vis tiek atvažiavęs svetimoje šalyje į komandą, sudarytą iš legionierių, turi žmogiškumo faktorių, kad nori pabūti ir pabendrauti su žmogumi, kurį visiškai supranti ir jis tave supranta. Tikrai buvo daug lengviau ir smagiau su juo.

– Bet Rumunijoje pasijautė nukritęs dėmesys, nebeliko antraščių, komentarų?

– Oi, faktas. Kaip bebūtų, „Ryte“ nežinau kiek metų tęsiasi „heitas“, o išvykus tai iškart nukrenta, visai kitomis spalvomis pradedi viską matyti.

– Apmaudu likus be tarptautinio fronto?

– Faktas, kad norėjosi kažkur išbandyti jėgas už Lietuvos ribų, bet nepasisekė. Su dabartine situacija gal ir gerai, na, nesakau, kad gerai, bet su dabartine rotacija nežinau, ar patemptume. Būtų didelis kiekis rungtynių ir nemanau, kad žaidėjai būtų švieži žaisdami tiek LKL, tiek užsienyje.

REKLAMA

– O kokie buvo individualūs lūkesčiai grįžtant į Lietuvą?

– Iš tikrųjų norėjau tiesiog grįžti. Metus išbuvau užsienyje ir tie metai nebuvo lengvi. Norėjosi tiesiog pauzės, grįžimo namo ir didelių lūkesčių nebuvo, tiesiog norėjau grįžti ir būti Lietuvoje, o kas bus toliau – bus matyti.

– Po trejų metų grįžote maždaug į Utenos lygio klubą. Kuo skiriasi Utenos Bičkauskis nuo Jonavos Bičkauskio?

– Aš manau, kad atėjo branda. Praėjo keletas metų, branda, suvokimas krepšinio atėjo, pats žaidimas, sprendimų priėmimas, viskas pasikeitė, tapo daug ramiau nei Utenoje.

Bičkauskis Bičkauskis

– Ne kartą vadinote save karštu, emocingu krepšininku. Artėjant trisdešimtmečiui jaučiate, kad vėstate?

REKLAMA

– Yra tas, niekur nuo to nepabėgsi. Jei nedirbsi su savimi, tie dalykai anksčiau ar vėliau gali išlįsti. Turi su savimi dirbti ir kontroliuoti, kiek išeina. Lyginant buvimą Utenoje ir dabar, emocijos tikrai skiriasi. Kitąmet man jau trisdešimt, žinau, kaip dirbti. Matau, kad reikia visur turėti balansą, žinoti, kiek reikia sportuoti, kad nebūtų per daug ar per mažai, tas pats yra ir su psichologiniais dalykais. Kiek įmanoma, tiek reikia pasiruošti psichologiškai.

– Vasarą darbo turi ir agentas, atrenkantis pasiūlymus. Nesitikėjote, kad turint savo dosjė „Ryto“ įrašą, bus daugiau galimybių nei Rumunija ar Jonava?

– Man tas įrašas ir padėjo išvažiuoti į Rumuniją. Nežaidus „Ryte“ gal ir nebūčiau gavęs šanso užsienyje. Vis tiek klubas turi savo vardą. Užpernai buvo ir daug blogų momentų, bet pavyko išsikapanoti ir išeiti iki finalo. Tai daug pasako kitų užsienio klubų vadovams, treneriams. Mato, kad žaidėjas yra vienoje geriausių Lietuvos komandų, buvo lengviau išvažiuoti.

– „Rytas“ turi tendenciją surinkti mažesnių LKL klubų lyderius. Ar žvelgiant atgal, galima išskirti tendenciją, kodėl Mindaugui Girdžiūnui ar Gyčiui Radzevičiui pavyko įsitvirtinti, o jums ar Vaidui Kariniauskui – ne?

REKLAMA

– Nežinau, gal tiesiog „Ryto“ komandai reikia kitokių įžaidėjų, ta pozicija yra tokia, kad daug iš tavęs reikalauja. Gal vienoje ar kitoje vietoje nepavyko to parodyti. Gal tiesiog nepavyko pasirodyti taip, kaip norėjo komanda.

– Ar neatrodo kad Lietuvoje apskritai sunku būti įžaidėju, gaunamas milžiniškas spaudimas?

– Tikrai nežinau, kodėl per daug metų susidarė tokia situacija. Dideli lūkesčiai, daug norima iš įžaidėjų. Tai yra pagrindinė figūra puolimo atžvilgiu, visi nori daug taškų, rezultatyvių perdavimų, bet, kaip suprantu... Tikrai nežinau, ką pasakyti, taip jau yra.

– Jūsų komandoje didžiausia žvaigždė yra treneris, gal tai kiek palengvina dalią?

– Taip, treneris, bet atsakomybė vis tiek krenta ant pečių, ypač, jei komanda pralaimi, nes kiekvienas žaidėjas yra paimtas tam, kad komanda laimėtų. Visi turime atlikti savo darbą. Nėra mūsų didelė rotacija, kiekvienas turi įnešti savo indėlį ir yra svarbus. Neišskirčiau nė vieno, kuris daugiau ar mažiau padaro.

– Pirmas jūsų įrašas „Instagram“ yra su 15 tūkstančių eurų čekiu. Bandymas pirkti sekėjus?

– Nežinau iš tikrųjų, kodėl šitas, prieš tai turėjau daugiau nuotraukų, išsitryniau, reikėjo atsinaujinti. Kodėl šitas... Net nepastebėjau, kad čekis matosi, tiesiog džiaugiausi, kad Karaliaus Mindaugo taurėje trečią vietą laimėjome. Buvo labai smagu, dėl to ir įsikėliau, čekio net nemačiau. Reiks išsitrinti dabar.


10 komentarai
Naujausi komentarai (10)
Geriausiai ivertinti (10)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti