Išskirtinė „Juventus“ trenerio istorija: kaip karjerą 11-oje klasėje pradėjęs jaunuolis užsitarnavo LKL strategų pagarbą interviu

Sausio 6 d., 15:00
N.Pacevičius dirbti pradėjo būdamas labai jaunas
N.Pacevičius dirbti pradėjo būdamas labai jaunas
Gabrielė Miknevičiūtė

Kol didžioji dauguma vaikų 11-oje klasėje dar gyvena nerūpestingą gyvenimą ir didžiausias jų galvos skausmas nebent namų darbai, laikas su draugais ir artėjantys brandos egzaminai, Nedas Pacevičius buvo kitoks.

Šiuo metu jam – vos 26-eri ir kaip tai beskambėtų, profesionaliame krepšinyje šis treneris darbuojasi jau dešimtmetį. Supratęs, kad krepšininko karjeros sukurti nepavyks, 2012 metais jis prisijungė prie „Jonavos“ trenerių štabo Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), o netikėtas kvietimas į šias pareigas jaunuoliui atvėrė kelią į svajonę.

11-tokui prieš dešimtmetį įspūdį darė susitikimas su tokiu specialistu kaip Aloyzas Rudys, o prabėgus 5 metams jis jau spaudė ranką Šarūnui Jasikevičiui, Dainiui Adomaičiui ar Kaziui Maksvyčiui po Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) rungtynių.

REKLAMA

Šiuo metu Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ štabe dirbantis N.Pacevičius pirmąjį savo šansą LKL gavo Alytaus „Dzūkijos“ klube ir tai nutiko labai netikėtai.

„Kaip dabar atsimenu, tai buvo prieš pat sezono startą, kai Urlepas išvyko iš Alytaus, likus kelioms dienoms iki rungtynių su „Žalgiriu“. Ten dirbo fizinio rengimo trenerė, su kuria buvau pažįstamas ir sportavęs, ji paskambino, pasakė, kad staigiai reikia žmogaus, nes Nikola Vasilevas buvo likęs vienintelis kaip vyr. treneris. Aš vos ne tą patį vakarą vykau į treniruotę Alytuje, viskas vyko labai spontaniškai“, – 2017 metų rugsėjį prisiminė jis.

Pasisėmęs patirties iš keturių trenerių Alytuje jaunas specialistas šį sezoną debiutavo Utenoje ir pripažįsta – tokio žingsnio karjeroje labai laukė.

„Visada žiūrėjau į Uteną kaip organizaciją, kuri man jaunam yra logiškas žingsnis po Alytaus ir NKL“, – sakė N.Pacevičius.

Krepsinis.net portale – pokalbis su „Uniclub Casino – Juventus“ treneriu apie unikalią ir anksti prasidėjusią stratego karjerą.

– Nedai, pradžiai trumpai apie komandos reikalus: turėjote nukeltą mačą, daugiau laisvo laiko, kaip jį leidžiate?

REKLAMA

– Toks ir poilsis – pusiau ilsiesi, pusiau ruošiesi rungtynėms. Kai nusikėlė rungtynės su „Neptūnu“, grafikas kiek susimaišė. Vis tik pertrauka mums – į naudą. Turime smulkių traumų, jei tektų žaisti su klaipėdiečiais, žaidėjus būtume kėlę nuo suolo, bet po to tektų juos nuimti nuo treniruočių proceso. Dabar atsirado proga apsigydyti traumeles, galime individualizuoti krūvį, tad didesnis darbas teko fizinio rengimo treneriui, kineziterapeutui. Kai ateini į treniruotę ir matai, kiek yra pilnai pasiruošusių sportuoti žmonių, pasidaro truputį liūdna, per daug komandinių dalykų neprisidarysi.

– Gal galite detalizuoti, kokia yra visų traumuotų žaidėjų situacija?

– Turime vienintelį Gecevičių, kuris nežais dar bent mėnesį. O kiti turi smulkesnių dalykų: vienam pėda, kitam – kulnas, tad nėra tokio dalyko, jog kažkas negali žaisti konkretų laiką. Rungtynių dieną, atrodo, jie bus pasiruošę, bet po rungtynių su jais turėtume problemų. Šeštadienio mače tikimės matyti visus žaidėjus išskyrus Martyną. Trenerių štabe kalbėjomės, kad turbūt tik prieš išvykstant Kupšui turėjome tokią pilną sudėtį, nes po to Giga patyrė stresinį lūžį. Vėliau prasidėjo galvos sukimas, nes du iškrenta – du grįžta, vienas iškrenta – kitas grįžta. Labai jau laukiame, kai turėsime visą komandą ir vyks normalus treniruočių procesas, o rungtynėse nereiks laviruoti per pozicijas.

REKLAMA

Juventus štabas Juventus štabas

– Galime truputį pašnekėti apie jus patį, nes krepšinio stebėtojams nebuvote labai matomas žmogus. LKL nebuvote naujokas, kelerius metus praleidote „Dzūkijoje“, kaip atsitiko, kad vasarą jūsų karjera pakrypo į Uteną?

– Ne vienerius metus žaidėme prieš Uteną. Visada stengiesi su štabais palaikyti gerą kolegišką ryšį, tad ir su Urbonu, ir su Skersiu palaikėme gerą ryšį nuo pat pirmo sezono. Praeiti metai man tapo priverstine pertraukėle, plius, šią vasarą „Uniclub Casino – Juventus“ nusprendė atlikti korekcijas, tad sulaukiau skambučio ir labai apsidžiaugiau. Visada žiūrėjau į Uteną kaip organizaciją, kuri man jaunam yra logiškas žingsnis po Alytaus ir NKL.

– Ar turėjote kokių kitų variantų LKL pirmenybėse?

– Kontaktų buvo, kiekvieną vasarą jų būna, bet kažko konkretaus, kad galėčiau rinktis, nepasitaikė. Vieną vasarą, po pirmo sezono Alytuje, su viena komanda kontaktavau stipriai, bet nelabai kas gavosi. Likau Alytuje ir tie metai man buvo geri. Per trejus metus padirbau su keturiais skirtingais treneriais, tai praplėtė mano akiratį, pamačiau ir lietuviškos, ir balkaniškos mokyklos, tai padeda man ir šiandien, kai reikia priimti sprendimą treniruočių ar rungtynių metu, nori ar nenori, viskas atsigamina.

REKLAMA

Aš vertinu sėslumą ir lojalumą, kai žaidėjai bei treneriai nesimėto iš komandos į komandą. Tuo metu nemačiau tikslo po 1–2 metų vykti kitur. Turėjau pasitikėjimą iš klubo vadovų ir nenorėjau mėtytis.

– Kaip jus į savo gretas įliejo „Uniclub Casino – Juventus“ organizacija? Komandos žmonės skatino paklausti, kada pagaliau vyks jūsų prirašymas.

– Žiūriu, dėl prisirašymo žino vis daugiau žmonių, informacija eina po kitus miestus. Spaudimo dėl to gaunu kasdien. Manau, artimiausiu metu suderinsime laiką ir tai atliksime (Juokiasi). O Utena mane priėmė gerai, daug ką iš administracijos žinojau iš anksčiau, dalį žaidėjų irgi. Labai gera atmosfera, labai gerai susibendravome. Pasibaigus treniruotei štabas nenori niekur bėgti iš biuro, lėkti namo – visada liekame, pabendraujame, įsijungiame kitas lygas ar tos pačios LKL rungtynes. Viskas šioje vietoje labai gerai.

– Jums dabar – 26-eri, esate jaunas treneris, o karjerą pradėjote labai anksti – dar 2012 m. Jonavoje. Papasakokite, kaip būdamas toks jaunas atsidūrėte NKL klube?

– Kai pagalvoji – prabėgo jau 10 metų kaip dirbu. Pradžia buvo tokia, kad atlikau labiau pagalbines funkcijas, bet per šį laiką mano pagrindinė užduotis nelabai pasikeitė – dirbu prie video medžiagos. Ruošiu ją komandai.

REKLAMA

Mano kelias prasidėjo labai paprastai: sportavau „Tornado“ krepšinio mokykloje pas trenerį Kęstutį Naruševičių, kuris tuo metu buvo „Jonavos“ vyr. treneris. Turėjau dvi sunkias traumas ir treneris manyje pamatė, kad galiu dirbti šį darbą – už tai esu jam labai dėkingas. Mokiausi dar 11 klasėje, kai jis man tai pasiūlė, mane įtraukė į štabą ir pradėjau dirbti Jonavoje.

Taip, aš nesu žinomas, suprantu, kodėl: nesu buvęs geras žaidėjas, mano giminės nebuvo sportininkai, tai yra normalu. Savo vardą stengiesi užsidirbti per darbą, kad taptumei matomas.

– Kaip tuo metu į jus žiūrėjo ir kolegos, ir žaidėjai, nes 11-tokas trenerių štabe – unikalus reiškinys, vis tik kalbame apie NKL – ne žemiausio lygio organizaciją?

– Tuo metu su treneriais prieš ar po rungtynių nueidavome išgerti kavos. Kaip dabar atsimenu, vyko pirmas mačas su „Mažeikiais“, kuriuos treniravo Rudys. Atsimenu, koks man buvo įspūdis, kai pirmąkart jį pamačiau, galvoju: blemba, prieš tokį trenerį man reikia ruoštis žaisti (Juokiasi). Anksčiau tokius žmones matei tik per televizorių.

Bet aš niekad neturėjau problemų su komunikacija, mokėjau bendrauti su žmonėmis, tad mane priimdavo neblogai – viskas vyko natūraliai. Iš pradžių gerus ryšius užmezgėme su NKL treneriais ir klubų vadovais, lygiai tas pats buvo ir LKL. Pas mane nebuvo didelių šuolių, ėjau palaipsniui, žinojau, ko noriu. Taip, esu jaunas, bet dauguma nežiūri į mano pasą, niekada nebuvo, kad dėl to jausčiausi nepatogiai. Nėra buvę, kad 5–10 m. už mane vyresni žaidėjai žiūrėtų kreivai, jie profesionalai, supranta, kad aš treneris, ir dirba savo darbą.

REKLAMA

– Ar darbo pradžioje nepasitaikydavo situacijų, kuomet vyresni kolegos išbandydavo jus, kiek kaip jaunuolis atlaikysite spaudimo, kiek prisitaikysite prie kolektyvo ir kiek sugebėsite įgauti pasitikėjimo, kad jūsų nuomonė būtų išgirstama?

– Man galbūt sekdavosi – aš nedirbau stipriausiose komandose, bet mane supdavo labai geri žmonės, taip yra ir Utenoje. Tų patraukimų per dantį, natūralu, kad būna, kaip ir su klausimu apie prirašymą (Šypsosi). Visi esame skirtingi, stengiuosi viską priimti per juoko prizmę. Gali susinervinti, jei kažkas labiau įžeidžia, bet kažkokių minčių, jog man čia ne vieta, gal aš per jaunas, tikrai nekildavo niekada.

Pacevičius Pacevičius

 

– Žvelgiant 10 metų atgal, kaip tuo metu atrodė Jonavos ekipos organizacija ir kaip jaučiatės dabar ją stebėdamas iš šono, kuomet tenka susitikti nebe NKL, o LKL fronte?

REKLAMA

– Mano atsiminimai apie Jonavą visada liks šilčiausi, net ir dabar pravažiuodamas ją jaučiu sentimentus, nes esu kaunietis, važinėju per ją į Uteną. Ten liko daug draugų, net ir organizacijos tarpe. Su Virgio atėjimu, būkime atviri, ta organizacija pakilo į aukštesnį lygį, atsirado ir naujų žmonių, jie pasistatė naują areną. Teko arenoje lankytis ir pernai, ir šiemet, atėjus į areną sukyla prisiminimai – apie senos salės laikus, sirgalius, atmosferą. Nesu dabar klubo viduje, negaliu vertinti, bet popierėlis, kaip mėgstama sakyti, pasikeitė stipriai, o vidus liko panašus.

– 2017 metais debiutavote LKL čempionate – kas jus pastebėjo ir pasikvietė į Alytų?

– Atsidūriau ten per atsitiktinumą. Kaip dabar atsimenu, prieš pat sezono startą, kai Urlepas išvyko iš Alytaus, likus kelioms dienoms iki rungtynių su „Žalgiriu“. Ten dirbo fizinio rengimo trenerė, su kuria buvau pažįstamas ir sportavęs, ji paskambino, pasakė, kad staigiai reikia žmogaus, nes Nikola Vasilevas buvo likęs vienintelis kaip vyr. treneris. Aš vos ne tą patį vakarą vykau į treniruotę Alytuje, viskas vyko labai spontaniškai.

– Ką jums tuo metu reiškė toks šuolis karjeroje – žingsnis į LKL, o dar ir toks neplanuotas?

REKLAMA

– Labai daug. Buvau atidirbęs NKL penkerius metus, jau žinojau lygą, trenerius, žaidėjus iki skausmo. Natūralu, kad po 3–4 metų NKL sukosi mintis „kodėl nepabandžius LKL?“ Visi supranta, kad tai labai uždara lyga, į ją patekti sunku, o kita vertus, man buvo 21–22 metai. Kaip į tave žiūrės? Nes su Jonava nebuvome tarp pačių stipriausių NKL, nebuvome labiausiai matomi ir žinomi. Kai mane pakvietė į Alytų, labai apsidžiaugiau, po to skambučio buvo labai geros emocijos.

Pacevičius Pacevičius

– Minėjote, kad NKL jums pirmą ryškų įspūdį darė sutiktas Aloyzas Rudys, o kaip buvo LKL, kai teko eiti ir spausti rankas žinomesniems treneriams?

– Man didesnį įspūdį tai darė NKL, nes tai buvo apskritai pirma mano patirtis, o LKL didžiulio šoko ir įspūdžio nebuvo. Aišku, buvo aukštesnis lygis, pradedant varžovais, kai Šaras dar buvo „Žalgiryje“, „Rytą“ treniravo Kurtinaitis, Maksvytis dirbo „Neptūne“. Tai – pačios aukščiausios lentynos treneriai. Žaidimas buvo daug gilesnis, daugiau laiko tekdavo skirti detalėms, ilgiau užtrukdavo pasiruošimas, reikalavimai augo. Kita vertus, nemažai žaidėjų, prieš kuriuos teko ruoštis NKL, kėlėsi į LKL taip pat, natūraliai juos jau žinojau.

REKLAMA

– Evaldas Beržininkaitis yra pasakojęs, kad praleidus LKL kelerius metus vėliau pasiruošimas tampa gerokai lengvesnis, nes imi daug ką gerai žinoti. Sutinkate, kad dabar jums dirbti – gana lengva?

– Su kiekvienais metais tikrai yra vis lengviau. Pradžioje lengva nebuvo, bet iki šiol esu dėkingas Urlepui – iki šiol su juo palaikome ryšį. Tada gal pykdavau ir burnodavau, kai jis iš manęs reikalavo nerealaus kruopštumo, bet net prieš kelias dienas kalbėjome ir sakiau jam, kad pamokas iš jo išmokau ir man dabar yra žymiai lengviau.

Tik atėjęs į lygą nežinai trenerių, ką jie mėgsta, kaip žaidžia, o dabar ruošiantis mačui labiau reikia sutikrinti informaciją, nes niekas per daug nepasikeitę.

– Gal galite trumpai priminti, kuriuos strategus sutikote „Dzūkijoje“ ir kuris jų padarė didžiausią įtaką jums kaip specialistui?

– Pradėjau su Vasilevu, po pusės sezono atvyko Varrakas, metus praleidau su Urlepu ir metus su Chomičiumi, su kuriuo kartu vėliau vykome ir į Ukrainą. Visi labai skirtingi, visi savotiški, bet iš visų pasiėmiau daug informacijos. Iki šiol prisimenu, kaip vienoje situacijoje su vienu darydavome vienaip, su kitu – kitaip.

REKLAMA

O dėl įtakos, didžiausią man ją darė ne LKL treneriai, o jau minėtas Naruševičius, gal dėl to, kad buvau dar vaikas ir jis – mano pirmas treneris, šalia kurio dirbau. Urlepas labai daug man davė parodęs, kaip dirbti su vaizdo medžiaga, kaip iki nukritimo analizuoti detales. Chomičius davė dar kitų dalykų ir su juo likome labai geruose santykiuose. Visi žinote, kokia jo gyvenimiška patirtis – iš jo mokytis galima ne vien krepšinio. Vasilevas rodė šiuolaikišką balkanišką mokyklą – tai buvo dar skirtingas dalykas.

– Kada pajautėte, kad kaip treneris esate labiau vertinamas ir pagalvojote, kad galite turėti aukštas ambicijas šiame darbe?

– Gal vyr. treneriai atsakytų geriau, bet man didžiausias įvertinimas būdavo, kai atėjus į treniruotę, likus 1–2 d. iki rungtynių, treneris sakydavo: kalbėk. Tu gali vardinti, kaip varžovai žaidžia, sakyti savo nuomonę ir suprasti, kad tavimi pasitiki. Kai kurie buvę treneriai net nesivargindavo žiūrėti varžovų rungtynių – jie tiek manimi pasitikėjo. Lygiai taip pat yra dabar: Žydrūnas yra praėjęs tą kelią ir supranta, mes labai greitai susidirbome. Visi treneriai manimi pasitikėjo, o tai rodo faktas, kad iki šiol palaikome ryšį.

– Ne trenerių štabe, tačiau šalia turėjote kitą specialistą – Tomą Pačėsą, kuris tikrai nevengdavo pasidalinti savo nuomone apie „Dzūkijos“ žaidimą. Kokią jo asmenybę pažinote?

REKLAMA

– Kad jis nevengdavo pasakyti, tai faktas (Juokiasi). Vien tai, kad išdirbau ten trejus metus ir pradėjau ketvirtus, sako gana nemažai, kažkokį jo pasitikėjimą irgi turėjau. Nežinau, kas įvyko po to, paliksiu tai kitai pusei, iš savo pusės aš nieko keisti nenorėjau, nežinau, kur tas pasitikėjimas dingo. Iš jo kaip trenerio irgi pasiėmiau nemažai: tvarkos, disciplinos, kaip save turi pateikti, kaip turi pasiruošti bet kokiomis sąlygomis. Padėka Tomui už tas pamokas.

Pacevičius (dešinėje) Pacevičius (dešinėje)

– Su treneriu Chomičiumi tiek suradote bendrą kalbą, kad jis jus pasiėmė ir į „Budivelnik“ klubą, tiesa, neilgai ten išdirbote. Ar tai – didelis įvertinimas?

– Faktas. Tai žmogus su didele patirtimi. Kai jis atvyko į Alytų, mes abu buvome asistentų pareigose. Nuo pirmos dienos mes užmezgėme gerą ryšį tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Atsimenu tą laiką, buvau be darbo ir kai Valdemarą pakvietė į Kijevą, jo pirma sąlyga buvo tokia: arba atvažiuoju su savo štabu, arba neatvažiuoju visai. Jei toks treneri nori, kad vyktumei kartu, tai reiškia labai daug.

REKLAMA

Pora mėnesių Ukrainoje – labai nedaug, bet jums tai buvo pirma tokia patirtis užsienyje. Ko davė ji, ką ten pamatėte tokio, ko nematėte Lietuvos krepšinyje?

– Tai praverčia, nes net vasarą gavus žaidėjų sąrašus, matai kažką, prieš ką būtumei žaidęs Ukrainoje. Tai praplečia akiratį. Nuvykęs į kitą šalį pamatai kitą stilių, kitus trenerius, kitus žaidėjus, bet kita vertus supratau, kad turime labai gerą lygą ir gero lygio krepšinį. Supratau, kad LKL yra ta vieta, kurioje dabar noriu dirbti. Ukraina dabar meta didžiulius pinigus, turi individualiai stiprių žaidėjų, bet pats principas, kaip jie žiūri į rungtynių kainą, man nykokas. Vis tik svarbu, kad išvykome su lietuviais, ten dirbo Navikauskas, žaidė Anisimovas – turėjome mažą lietuvių bendruomenę, nebuvau vienas.

– Ar ateityje dar norėtųsi išvykti padirbti užsienyje?

– Vienareikšmiškai. Tas pats Giedrius Žibėnas yra man pavyzdys, daug metų esame pažįstami, mačiau, kaip jis pradėjo savo kelią. Mačiau jo pasaulėžiūrą tada ir dabar, kai jis yra pakeliavęs, pamatęs daug skirtingų kultūrų. Faktas, kad norisi tai išbandyti. Bet gal save guodžiu – mano toks amžius, kad dar spėsiu. Kol turiu galimybę dirbi LKL – aukščiausiame lygyje Lietuvoje – nematau tikslo kažką keisti. Finansiškai gal uždirbčiau daugiau, bet iš krepšinio pusės turime stiprų produktą ir LKL. Ateityje, jei leis galimybė, norėsis, bet kol kas nesinori mėtytis.

Sakoma, kad turbūt kiekvienas asistentas vieną dieną nori tapti vyr. treneriu, ar jūs – ne išimtis?

– Vienareikšmiškai. Tikrai atsiranda pamąstymų, gal reiktų leistis į NKL ir pradėti ten nuo vyr. trenerio pareigų, bet kol kas patogiai jaučiuosi dabartinėje pozicijoje. Tas tikslas yra padirbti kuo daugiau su skirtingų trenerių, pasiimti kažką iš jų naujo ir tik tada pradėti darbą savarankiškai. Tai ne tik mano noras, tai – tikslas.

– Jei turėtumėte galimybę pasisemti patirties iš bet kokio trenerio, kas būtų jūsų favoritas?

– Turbūt nebūsiu originalus: Jasikevičių seka daug trenerių, tai vyksta ne be reikalo, matome, koks jis yra sėkmingas. Tas pats Adomaitis yra žmogus, kurį labai vertinu, kaip jis ruošiasi rungtynėms ir išskiria silpnas varžovų vietas bei per jas muša, paminėti reiktų ir Kazį. Iš užsienio specialistų išskirčiau Pascualį – mane žavi jo puolimo idėjos, taip pat – Željko Obradovičius, Sfairopoulos. Topiniai treneriai – kažko naujo nepasakysiu.


Gairės: juventus, pacevičius
komentarai
Naujausi komentarai
Geriausiai ivertinti
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
NBA