Slovėnų olimpinės pasakos kūrėjas: apie pergalės Kaune reikšmę, natūralizaciją, užfiksuotas linksmybes ir ką taisyti turi L.Dončičius (9) išsamus pokalbis

Rugsėjo 10 d., 07:00
A.Sekuličius išsamiai pasakojo apie Slovėnijos kelią į žaidynes (BNS nuotr.)
A.Sekuličius išsamiai pasakojo apie Slovėnijos kelią į žaidynes (BNS nuotr.)
Gabrielė Miknevičiūtė

Sakoma, kad dalykus vertinti iki galo imi tik tada, kai praeina šiek tiek laiko. Pažvelgęs mėnesį atgal Slovėnijos rinktinės treneris Aleksandras Sekuličius į visą nueitą kelią žvelgia su dideliu pozityvu, pasididžiavimu ir džiaugsmu.

Pirmąsyk olimpiadoje dalyvavusi Slovėnijos rinktinė pasiekė pusfinalį, jame skaudžiai krito nuo Nicolas Batumo rankos ir galiausiai užleido bronzinius medalius Australijos nacionalinei komandai.

„Per vasarą turėjau 3–4 laisvesnes dienas, spaudos dėmesio netrūko, todėl atostogų taip ir neturėjau. Kaip bebūtų, profesine prasme tai buvo tiesiog nuostabi vasara“, – Krepsinis.net portalui sakė A.Sekuličius, netrukus tęsęs pasakojimą apie savo asmeninę karjerą, Slovėnijos šlovę ir kelią link jos.

Pats treneris iki tol buvo nedaug žinomas europiečiams, nors nacionalinės komandos trenerių štabe darbavosi daugiau nei dešimtmetį. 43-erių specialistas sezono metu nuo 2017-ųjų dirbo Nimburko ERA trenerių štabe, o šią vasarą sulaukė galimybės perimti vyr. trenerio pareigas.

REKLAMA

„Pasikeitė mano užduotys, atsakomybės ir pareigos, tačiau krepšinis liko mano gyvenimu. Tai nėra dalykas, kuris būtų man naujas ir nepažįstamas, nes esu dirbęs vyr. treneriu, esu dirbęs ir Nimburke – nieko naujo, tik didesnis vaidmuo“, – teigė jis.

A.Sekuličius šalia savęs turi ir lietuviams gerai pažįstamų veidų. Jo dešinioji ranka yra Jurica Žuža, nuo 2014 iki 2020 m. žaidęs ir treniravęs Panevėžyje bei Klaipėdoje, o fizinio rengimo treneriu ERA komandoje dirba lietuvis Ričardas Reimaris, jau esantis senbuviu šiame klube.

„Man labai pasisekė, kad turiu tokį štabą šalia. Rička ir Jurica – nuostabūs žmonės, jie turi didelį ryšį su Lietuvos krepšiniu. Jūs turite nuostabią krepšinio kultūrą, kurią labai gerbiu. Ypač Rička man vis primena, ką krepšinis reiškia jums, lietuviams, esu visada arti visų naujienų“, – juokėsi A.Sekuličius.

Jaunas specialistas per savo karjerą yra susidūręs ne su vienu gerokai labiau patyrusiu treneriu – tiek rinktinės štabe, tiek Novo Mesto „Krka“ komandoje ar dabartiniame savo klube. Paprašytas papasakoti, kurie žmonės darė didžiausią įtaką jo filosofijai, Slovėnijos rinktinės treneris įvardino kelis žmones.

„Išskirčiau Igorį Kokoškovą, su kuriuo laimėjome Europos čempionatą. Kitas didelę įtaką man padaręs žmogus buvo Božidaras Maljkovičius, taip pat – Aleksandras Džikičius, kurį žinote iš darbo Vilniaus „Ryte“, su juo dirbau „Krka“ komandoje. Jis atrodo kaip labai kietas vyras išorėje, tačiau kuomet jį pažįsti labiau, Aleksandras pasirodo šiltas ir smagus, kartu – labai inteligentiškas ir krepšinį suprantantis žmogus“, – vardino jis.

REKLAMA

Sekuličius Sekuličius

A.Sekuličius iš arti stebėjo visą Slovėnijos krepšinio progresą, vykusį ne vienerius metus. Rinktinės trenerių štabe jis – jau nuo 2006 metų. Iki šlovingųjų 2017-ųjų aukščiausias pasiekimas slovėnams buvo ketvirta vieta Europoje (2009 m.) ir septinta pasaulyje (2014 m.).

„Tai buvo ilga kelionė ir turime labai didžiuotis tuo, ką pasiekėme per ketverius pastaruosius metus, kai tapome Europos čempionais, sėkmingai pasirodėme olimpiadoje, ne tik žaidėme, bet kovėmės su geriausiomis rinktinėmis. Galbūt anksčiau mums trūko sėkmės ir patirties, tačiau galiausiai pasimokėme iš savo klaidų, sukaupėme žinių ir darbas per šiuos ketverius metus mums atsipirko“, – sakė treneris.

Ar galima sakyti, kad lemiamas faktorius slovėnams buvo užaugęs ir įspūdingą lygį pasiekęs Luka Dončičius?

REKLAMA

„Jei nori turėti sėkmingą komandą, turi turėti gerus žaidėjus. Kaip lietuviai žinote tai dar geriau už mane, nes suprantate, ką tai reiškia. Taip, Luka yra mūsų žvaigždė, jis yra vienas geriausių krepšininkų pasaulyje – asmeniškai man jis yra pats geriausias. Jis padaro mūsų rinktinę konkurencingesne“, – pripažįsta strategas.

A.Sekuličius negali tiksliai įvardinti, kaip stipriai Lukos fenomenas prisidėjo prie jaunosios kartos įtraukimo į krepšinį, tačiau neslepia, jog dabar dėmesys krepšiniui Slovėnijoje – gerokai didesnis nei iki tol.

„Per pastaruosius 3–4 metus krepšinio populiarumas tikrai išaugo dėl mūsų sukurtų rezultatų. Kita vertus, Slovėnijoje turime nemažai sėkmingų sporto šakų: pavyzdžiui, mums gerai sekasi Europos tinklinio čempionate, mūsų rankinio komanda taip pat sėkminga. Galėčiau vardinti ir daugiau sportų“, – sako jis.

2017 metų Europos čempionatas buvo tas, kurio slovėnai nepamirš ilgai – tada rinktinė pirmąsyk istorijoje iškovojo auksą. Tiesa, po šlovės bei džiugesio greitai laukė ir nusivylimas: pasikeitusi FIBA sistema sukūrė tokią situaciją, kad geriausia Europos komanda liko be vietos Pasaulio taurėje.

„Tai nebuvo taip skaudu, kaip apmaudu. Europos ir pasaulio čempionatų atrankose tu negali turėti pajėgiausių sudėčių, vėl galiu paminėti jūsų komandą. Visi matėme, kaip patekote į Europos čempionatą dėka paskutinę sekundę sukurto Kalniečio bloko. Tiek jūs, tiek mes, tiek kai kurios kitos komandos negalime turėti pajėgiausių savo žaidėjų „languose“, kas mums atrankas paverčia sudėtingesnėmis. Tai, kad negavome vietos pasaulio čempionate, apmaudu buvo ir sirgaliams, kurie labai mus palaikė ir norėjo ten išvysti“, – apgailestavo A.Sekuličius.

REKLAMA

Dončičius Dončičius

Pats treneris buvo žmogus, perėmęs rinktinės vairą atrankoje į Europos čempionatą ir tikslą įgyvendinęs sėkmingai. Slovėnai galėjo lengviau atsipūsti. A.Sekuličius taip sulaukė pasitikėjimo ir gavo progą treniruoti rinktinę ir olimpinio ciklo finiše.

„Visų pirma turėčiau pasakyti, kad būti nacionalinės komandos dalimi man visada buvo didelė privilegija. Aš rinktinėje dirbau nuo 2006 metų, kai tapau asistentu. Kuomet perėmiau vyr. trenerio pareigas, man tai buvo dar didesnė garbė.

Ar jaučiau spaudimą? To turime tikėtis, kai pasirenkame šią profesiją ir šias pareigas. Neįvardinčiau to kaip spaudimo, įvardinčiau tai kaip iššūkius – kaip susitvarkyti su komanda, kaip susitvarkyti su asmenybėmis, kaip bendrauti su spauda ir t.t. Dirbdamas šalia kitų trenerių įgavau patirties ir labai vertinu kiekvieną akimirką, būnant nacionalinės komandos dalimi. Tai didelė garbė, nepaisant visų sunkumų, ypač dabar, kai išgyvename sėkmingus laikus“, – teigia jis.

REKLAMA

Nors jo vyr. trenerio karjera rinktinėje kol kas skaičiuoja neilgus metus, A.Sekuličius atmintyje turi keletą mačų, kurie tapo didžiausiu iššūkiu jam pačiam. Vienas tokių buvo ir olimpiados atrankos finišas Kaune, kuriame Lietuva liko be bilieto į žaidynes.

Treneris atviras – kol lietuviai išgyveno fiasko, ši pergalė slovėnams tapo ypatinga ir po rungtynių tai buvo didelė šventė jo auklėtiniams bei tautai.

„Mes žinojome, kad Lietuva žaidė visose olimpiadose, kuriose galėjo žaisti. Mums tai buvo pirmoji tokia proga. Todėl abi rinktinės turėjo didelę motyvaciją. Žaidėme prieš puikią komandą, pilnoje arenoje, tai buvo vienas iš įsimintiniausių šios vasaros momentų man. Įveikti Lietuvą Kaune mums buvo didžiulis pasiekimas. Tikrai. Toks jis būtų beveik kiekvienai rinktinei.

Visada stengiausi komandai perteikti mažus dalykus. Mums šioje atrankoje svarbiausia buvo žiūrėti tik į kitas rungtynes. Kai atvykome į Lietuvą, negalvojome apie finalines rungtynes, fokusavomės į save ir savo kitus varžovus, taip kūrėme pasitikėjimą savimi, žaidėjai ėmė pasitikėti savimi. Todėl kai atėjo finalinių rungtynių metas buvau ramus, kad žaidėjai pasirodys tokiu lygiu, kokiu gali.

REKLAMA

Kitos rungtynės – olimpiados pusfinalis prieš Prancūziją ir tai, kas vyko po jo. Mums tai buvo sunkus išgyvenimas, viena ranka lietėme finalą, buvome visai šalia, todėl buvo labai sudėtinga prikelti komandą psichologiškai ir ruoštis kitam mačui“, – atsiduso treneris.

Slovėnams iki finalo tada pritrūko Klemeno Prepeličiaus metimo, kurį su sirena nugesino N.Batumas.

„Tai nebuvo lengva visiems. Klemenas buvo žaidėjas, kuris turėjo priimti sprendimą ir jis tai padarė. Kaip aš sakau: kai laimi – laimi kaip komanda, kai pralaimi – taip pat. Jis jautėsi tragiškai, stengėmės jam padėti – žaidėjai, treneriai, visi. Bet ir visa komanda jautėsi prastai, tikrai nebadome pirštais, šis pralaimėjimas buvo sunkus visai Slovėnijai, patikėkite“, – pripažįsta strategas.

Slovėnija Slovėnija

Neseniai „MISsMATCH“ laidoje Rimas Kurtinaitis pasakojo istoriją, kaip L.Dončičius po šio finalo Kaune rūpinosi pusryčiais komandos draugams. A.Sekuličius šypsosi: „Gali būti, kad Kurtinaitis žino daugiau nei aš, bet skamba taip, kad taip tikrai galėjo nutikti“.

REKLAMA

Kodėl? Dėl L.Dončičiaus paprastumo. Treneris teigia, kad kartais ne iškart pavyksta įtikinti žmones, jog viena iš didžiausių pasaulio krepšinio žvaigždžių aikštėje gali būti visiškai paprastu vaikinu rūbinėje. Nors būna situacijų, kai komandose žaidėjų ego ima viršų, A.Sekuličius visąlaik buvo ramus – žinodamas, koks yra Luka, jis tikėjo, kad jo asmenybė kaip tik suburs komandą į kumštį.

„Aš kiekvieną kartą visiems pabrėžiu, nors žmonėms kartais tai nėra lengva suvokti, kad Luka yra labai paprastas vaikinas. Jis yra pasaulinė žvaigždė, bet į rinktinę jis atvyksta kaip vienas iš komandos narių. Yra labai svarbus momentas, kai visa komanda mato jį 100 procentų kovojantį kiekvienose rungtynėse, kiekvienoje treniruotėje, tai leidžia sukurti ypatingą chemiją rinktinėje.

Žaidėjai atvyksta į rinktinę iš skirtingų klubų, bet jų žinios ir supratimas tobulėja nuolat. Lukos supratimas paverčia geresniais kitus aplink, bet lygiai taip pat ir kiti žaidėjai leido jam atsiskleisti geriau, sukurdavo jam progų ir panašiai.

Aš niekada nesu treniravęs tokios žvaigždės. Turėjau Goraną Dragičių, kuris taip pat yra gerai žinomas žaidėjas, bet net jis nebuvo toks Luka. Jis toks unikalus yra būtent dėl to, kad kiekvieną akimirką jis stengiasi mėgautis tuo, kur yra, rinktine. Jis nėra apsimestinis – toks jis iš tiesų. Tik kai Luka įžengia į aikštelę ir daro dalykus, kuriuos moka geriausia, aš prisimenu, kokia žvaigždė, jis yra“, – šypsosi treneris.

REKLAMA

Po pirmųjų olimpiados rungtynių prieš Argentiną internete pasirodė vaizdai, kaip slovėnai tai atšventė su kaljanu, pokeriu ir alkoholiniais gėrimais.

A.Sekuličius į tai žvelgia paprastai ir liberaliai: tokia atmosfera komandoje yra tik privalumas, o ne trūkumas, jei šalia savęs turi profesionalus, gebančius atskirti darbą nuo laisvalaikio.

„Ypač kai treniruoji rinktinę, turi žinoti, kad žaidėjai atvyksta aukotis, neturime to priimti kaip natūralaus dalyko. Jie turi ilgus sezonus, pavyzdžiui, mūsų komanda nesiilsėjo iki pat olimpiados pabaigos, nes turėjo sezoną, atranką ir olimpiadą. Man buvo labai svarbu, kad jie suprastų: kai mes dirbame – dirbame, kai linksminamės – linksminamės. Kai sugebi nubrėžti liniją tarp šių dalykų, gali turėti gerą komandą.

REKLAMA

Žinojome, kad mūsų žaidėjai yra 100 proc. atsidavę ant parketo, bet kai jie turi laisvo laiko, jie gali mėgautis draugija, būti kaip šeima ir smagiai leisti laiką. Ne tik žaisti krepšinį kartu, bet ir būti kartu laisvalaikiu“, – požiūrį dėstė treneris.

Slovėnijos rinktinei Europos čempionato auksą pasiekti padėjęs yra Anthony Randolphas, šiemet rinktinės garbę gynė Mike’as Tobey. A.Sekuličius džiaugiasi, kad būdamas amerikiečiu M.Tobey įsiliejo į komandą sparčiai, tuo tarpu kalbėdamas apie žaidėjų natūralizaciją strategas supranta, iš kur kyla skepticizmas, kurio nestinga ir Lietuvoje.

„Mike’as yra puiki asmenybė, jis nėra savanaudiškas, jis norėjo padėti komandai. Kai ieškojome mums tinkamo žaidėjo, vienas svarbiausių kriterijų buvo būtent asmenybė. Manau, kad pasikviesdami jį mes lyg išlošėme loteriją. Turėjome problemų su aukštaūgiais, todėl pasinaudojome FIBA suteikiama galimybe natūralizuoti žaidėją.

Suprantu, kodėl yra toks požiūris, kad natūralizacija nėra gerai. Tačiau FIBA suteikia tokią galimybę. Vieną kartą vienas protingas vyrutis man sakė: jei žaidi pokerį ir visi žaidžia 6 kortomis, o tu – 5, jie turi pranašumą. Mes šįkart taip pat stengėmės žaisti 6 kortomis. Mes tiesiog pasinaudojome šia galimybe, nes neturėjome pajėgių žaidėjų šioje pozicijoje, kaip kad turite jūs Sabonį ar Valančiūną, ar kitus. Mes stengiamės, mūsų jaunimo treneriai daro didelį darbą, bet kol kas aukštaūgių trūksta. Jei tokios galimybės nebūtų, viskas gerai, verstumėmės tuo, kas yra“, – kalbėjo A.Sekuličius.

REKLAMA

Slovėnija Slovėnija

Kalbos apie slovėnų grėsmę netilo visą laiką iki olimpiados ir jos metu. A.Sekuličius pripažįsta – jo komanda tai puikiai jautė ir stengėsi nepasiduoti emocijoms, kad pasitikėjimas savimi nevirstų meškos paslauga.

„Žinojome, kad visi apie mus kalba, kad mūsų bijo. Sunku atsakyti, ar tai buvo labiau trūkumas, ar privalumas mums. Tai buvo didelis iššūkis, nes stengiausi į visa tai nekreipti dėmesio. Vienu metu reitinguose buvome pirmi ir lenkėme nuostabias rinktines, tai džiugino, bet nenorėjau, kad tai blaškytų. Norėjau, kad išlaikytume savo žaidimą, žiūrėtume į rungtynes po rungtynių, mėgautumėmės.

Dėl to, kaip žaidėme visą turnyrą ir kvalifikaciją, man šie vaikinai yra čempionai. Skirtingai nei kitos geriausiai pasirodžiusios komandos, mes neturėjome tarpsezono poilsiui, mūsų darbai prasidėjo birželį, skirtingai nei prancūzų, australų ar amerikiečių. Fiziškai ir psichologiškai buvo sunku – kai kurie krepšininkai žaidė 11 mėnesių be pertraukos.

REKLAMA

Beje, tik prieš porą savaičių supratau, kad buvome geriausiai puolusi olimpiados komanda, geriausiai dėl kamuolių kovojusi komanda. Mes nebuvome atletiškiausi, nebuvome aukščiausi, tačiau galėjome tai pasiekti ir turime tuo didžiuotis“, – Krepsinis.net teigė specialistas.

Vardindamas nustebinusius momentus iš varžovų atsako rungtynių metu, A.Sekuličius išskyrė kelis epizodus.

„Prancūzai padarė didelį darbą, nors Luka ir surinko trigubą dublį, bet jie pasiekė pergalę. Vienas dalykas, kuris mane kiek nustebino, tai Ispanijos rinktinės zoninė gynyba, kurią jie taikė turbūt 39 minutes. Pasaulio čempionai prieš mažą Slovėniją naudojo „zoną“. Manau, kad tai yra dalykas, kurio pasaulio čempionai nedarė niekad. Taip, Luka vertė juos tai daryti, bet džiaugiuosi, kad galiausiai radome būdų, kaip įveikti Ispaniją“, – sakė jis.

Tiesa, nepaisant pagyrų L.Dončičiui, strategas neslepia, kad jaunasis talentas dar turi ką koreguoti, ypač – savo emocijose. Kone visas žaidynes L.Dončičius leidosi į nuolatines diskusijas su arbitrais ir tai retai kada nešė rezultatą.

„Kai prieš vieną žaidėją atsiduria kokie trys krepšininkai, tokioje gynyboje atsiranda pražangų, kurios gali būti nefiksuotos. Tai verčia nusivilti. Sakiau Lukai: kadangi esi geriausias pasaulio žaidėjas, jie bandys viską, kad tave sustabdytų. Tiek legalius, tiek nelegalius dalykus. Kartais jis dėl to prarasdavo koncentraciją. Taip pat ir rungtynėse su prancūzais būta arbitrų klaidų, kurios buvo mums skaudžios, kurios vertė nusivilti ir darė įtaką žaidimui, bet dabar tai nesvarbu. Tai yra dalykai, kurių Luka turi išmokti“, – pripažino jis.

REKLAMA

A.Sekuličius ir pats pasisėmė neįkainojamos patirties iš Japonijos, kurią stengsis perteikti rinktinei ateityje.

„Reikėjo apgalvoti, kaip atrasti būdų labiau pailsinti Luką, kaip rungtyniauti tokiuose mačuose, kur ant Lukos krenta didelį atsakomybė. Bet manau, kad buvome gana sėkmingi, stengsimės tai išnaudoti ateityje, kad ir Europos čempionate, kur pirmosios rungtynės lauks su Lietuva.

Svarbiausias dalykas mums dabar – išlaikyti tokį žaidimo lygį, kokį rodėme olimpiadoje. Jei tai padarysime, galime kovoti dėl medalių. Manau, kad toks turi būti mūsų tikslas Europos čempionate, o taip pat tikiuosi, kad pateksime į pasaulio čempionatą ir parodysime pasauliui, kad galime pasirodyti galingai ne tik vieną kartą“, – šypsojosi strategas.

Bružo ir Pulkovskio podkastas: koks yra naujasis „Žalgirio“ strategas? Spausk ir žiūrėk >>


9 komentarai
Naujausi komentarai (9)
Geriausiai ivertinti (9)
PRO komentarai (2)
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti