„CBet“ australas L.Andersonas: apie serbiškas šaknis, potraukį „influencinti“ ir E.Beržininkaičio reparacijas

interviu
Gruodžio 8 d. 08:00
L.Andersonas apžvelgė į Lietuvą pasukusią savo karjerą (BNS nuotr.)
L.Andersonas apžvelgė į Lietuvą pasukusią savo karjerą (BNS nuotr.)
Rokas Liolaitis
Krepsinis.net

Pirmiausia lietuvišką branduolį surinkusi Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) debiutantė Jonavos „CBet“ paskutinėmis vasaros dienomis nustebino ir nestandartiniu pirkiniu, atsiveždama Šiaurės Makedonijoje žibėjusį australą Lachlaną Andersoną.

Vilkėdamas Skopjės TFT marškinėlius puolėjas per 30 minučių rinko 16,8 taško, 4,7 atkovoto kamuolio bei 1,6 rezultatyvaus perdavimo, o iššūkį žaisti Lietuvoje priėmė puikiai suprasdamas, kad tai pakartoti čia bus beveik neįmanoma.

„Agentas sakė, jog šioje lygoje rezultatyvumas nėra labai aukštas, kad galėtum rinkti po 20 ar 25 taškus, kaip Šiaurės Makedonijoje. Jei atvyksi, rinksi pergales, atkovotus ir perimtus kamuolius, parodysi save, tai bus puiku. LKL yra puiki ir gerai žinoma lyga“, – tikino L.Andersonas.

Jo prognozė išsipildė – pirmajame susitikime prieš Kauno „Žalgirį“ iššovęs legionierius lygoje nedominuoja, tačiau iš konteksto taip pat neiškrenta, renka 7,1 taško (38 procentai tritaškių) ir 3,1 atkovoto kamuolio.

Energingu ir emocingu žaidimu išsiskiriantis australas gana greitai pritapo Jonavoje bei rado ryšį tiek su komandos draugais, tiek su treneriais. Jis neatsisakė ir anksčiau puoselėtų aistrų – iki šiol yra aktyvus savo „Youtube“ kanale, o ateičiai turi ir daugiau planų.

Krepsinis.net portale – išsamus pokalbis su L.Andersonu, apžvelgiantis tiek pastarųjų dienų aktualijas, tiek puolėjo dar trumpos karjeros vingius, hobius ir numatytą atlygį, kurio tikisi iš komandą netikėtai palikusio Evaldo Beržininkaičio.

– Kaip sekasi tvarkytis su lietuviška žiema?

– Tvarkausi neblogai, bet šiandien turėjau užeiti į parduotuvę, patikrinau orų programėlę ir nesupratau, esu nustatęs temperatūrą Celsijais ar Farenheitais. Šalta, bet priprasiu, teks šilčiau rengtis.

– Teko anksčiau su kažkuo panašaus susidurti?

– Ne... Kentukyje turėjome gal tris tokias vėsias dienas, bet ten komanda išdalino šiltus paltus. Australijoje viskas kiek kitaip, ten 10 laipsnių Celsijaus jau yra šalta diena. Reikės prisitaikyti, nes čia tikrai yra šalčiausia šalis, kokioje esu buvęs.

– Gimėte dešimtajame dešimtmetyje, kai Lietuva nugvelbė keletą olimpinių medalių iš Australijos. Ar šioje šalyje lietuviai yra matomi kaip principiniai varžovai?

– Nemanau, kad būtų principiniai varžovai, bet vertiname lietuvišką krepšinį. Turėjome daug mūšiu, turime iki šiol. Gaila, kad Lietuva šiemet nepateko į olimpiadą, būtų rimta kova, nors veikiausiai būtume laimėję keliais taškais. Visais laikas turėjome sunkių tarpusavio mūšių ir tai pastebėti nėra sunku.

– Turėjote galimybę palyginti jaunų žaidėjų auginimą Australijoje ir Lietuvoje, ar galima tame įžvelgti panašumų?

– Taip, Australijoje taip pat žaidžiamas FIBA krepšinis, tritaškio linija nubrėžta ties tuo pačiu nuotoliu, o JAV viskas kiek kitaip. Amerikiečiai daugiau dirba ties atletiškumu, ten prioritetai kitokie, o lietuviškas ir australiškas krepšinis yra panašus, metimai, kietas žaidimas, užtvaros, kova dėl kamuolių. Manau, kad krepšinio kultūra yra panaši, daug jėgos, bendrumų yra.

Andersonas Andersonas

– Vykdamas į NCAA pasirinkote Rytų Kentukio universitetą (EKU), kuris pasižymi aukštu studentų priėmimo procentu, tačiau neturi prestižinės krepšinio programos. Ar tuomet krepšinis buvo pagrindinis kriterijus renkantis studijas?

– EKU nėra tarp aukščiausiai vertinamų krepšinio akademijų, bet žaidžia pirmajame NCAA divizione, vidutinio pajėgumo konferencijoje. Atvykus iš Australijos vien žaisti pirmajame divizione yra didelis pasiekimas. Nežinau, kokiam procentui tai pavyksta, bet net amerikiečiams tai nėra lengvai pasiekiama. Aš ieškodamas universiteto džiaugiausi gavęs sportininko stipendiją, man nereikėjo mokėti už mokslus, gavau išsilavinimą ir gyvenau svetimoje šalyje. Visa tai yra tik pliusai prie krepšinio. Jei sugebėsiu jame patobulėti ir vėliau žaisti profesionaliai – puiku, bet kitu atveju vis tiek turėsiu diplomą ir gyvenimo užsienyje patirtį, į kurią galėsiu atsiremti.

– Ar jūsų įgytas išsilavinimas skyrėsi nuo to, kurį gavo ne su sportininko stipendija mokęsi studentai?

– Tikrai ne. Kai kuriuose universitetuose su prestižinėmis krepšinio programomis žaidėjai gauna nuolaidų, tiesiog užsiima socialinėmis studijomis, o aš gavau norėtą verslo studijų kryptį, kuri EKU yra labai stipri. Dėstytojai ten nuolaidų netaiko, net prašydavo pasilikti, kai komanda vykdavo į išvykos rungtynes, o tai nėra įmanoma. Yra tekę pristatymus atlikti nuotoliniu būdu iš viešbučio kambario. Nebuvo požiūrio, kad atletai turi atlikti mažiau darbo, visiems sąlygos tokios pačios. Dėl to yra sunkiau, bet ir atpildas didesnis. Dalykai man nebuvo tiesiog suteikiami, o dabar galiu pasigirti diplomu ir krepšinio patirtimi.

– Universitete susiradote ir antrąją pusę?

– Taip, Kentukyje ji yra vietinė, gyveno tik per 40 minučių nuo universiteto. Ji žaidė softbolą, ketverius metus atstovavo universiteto komandai, o dėl koronaviruso pandemijos visi atletai gavo papildomą sezoną ir ji pasiliko dar metams. Susitikome universiteto treniruoklių salėje ir iki šiol esame kartu.

– Praėjusį sezoną praleidote Šiaurės Makedonijoje, kaip pavyko suderinti bendravimą su mergina JAV ir šeima Australijoje?

– Atsidūriau tarp dviejų laiko juostų, skirtumas su JAV čia yra septynios valandos, su Australija – devynios. Man atsikėlus ryte Bethany dar miega, o tėvai užbaigia savo dieną ir po pokalbio su manimi eina miegoti, tada Bethany keliasi... Nėra lengva, bet universitete prie to kiek prisitaikiau, o atvykus čia tik pridėjau dar vieną sluoksnį. Mano miego režimas nėra tragiškas, kartais tenka nueiti miegoti pirmą ar antrą valandą nakties, bet prieš rytines treniruotes vis tiek spėju išsimiegoti ir gyvenu sveikai.

– Jums vis dėlto pavyko prasimušti į profesionalų krepšinį. Tikimės jame suktis visą gyvenimą, ar baigus profesionalo karjerą grįšite prie verslo?

– Nežinau, dabar noriu žaisti krepšinį kiek įmanoma ilgiau, pakeliauti po pasaulį. Studijuojant krepšinis buvo tiesiog viską užsukusi ašis, o po to gavau pažaisti Šiaurės Makedonijoje, Lietuvoje, kitąmet vėl galiu būti Lietuvoje, Prancūzijoje ar kur kitur. Galiu užmegzti daugybę pažinčių. Verslo prasme, viską daug sklandžiau galima atlikti nuotoliu, prie to prisidėjo ir COVID-19, dėl to tuo pačiu galiu prižiūrėti ir verslo pusę. Šiuo metu valdau kelias socialinių medijų paskyras, nors verslu to ir nepavadinsi, vis tiek galiu užsiimti daugiau nei tik krepšiniu. Žaisiu kiek įmanoma ilgiau, gal pažiūrėsiu ir į treniravimo pusę. Anksčiau apie tai net negalvodavau, bet pastaruoju metu, susidūręs su profesionaliu sportu, ėmiau svarstyti galimybę treniruoti.

– Ar Jonavoje rasti treneriai tapo įkvėpimu taip apsigalvoti?

– Puikių trenerių turėjau ir anksčiau. Pirmasis mano treneris universitete nebuvo pats žaidęs, antrasis – žaidė, o per pastaruosius dvejus metus sutikau daug skirtingų treniravimo stilių. Tiesiog praplėčiau akiratį ir geriau supratau krepšinį. Nesisėmiau įkvėpimo iš konkrečių strategų, tiesiog labiau gilinausi į krepšinį ir man tai neblogai sekasi, dabar jau galėčiau vesti treniruotes vaikams, tai ir atveria platesnes galimybes.

– Vienoje savo tinklalaidžių gyrėte skautingo trenerį Lietuvoje, pats dirbote su vienu geriausių šios srities specialistų Lietuvoje Evaldu Beržininkaičiu, ar labai viskas pasikeitė jam išvykus?

– Pasikeitė, bet nemanau, kad kokybė labai krito. Treneris labai mėgo karpyti vaizdo įrašus, rodyti juos ilgose sesijose, jis tiesiog turi tam pomėgį. Paulius Malašauskas dirba panašiai ir tikrai ne mažiau, tik metodika yra kiek kitokia. Su Beržininkaičiu peržiūrėdavome vaizdo medžiagą ir sistemą prieš varžovus dėliodavome aikštelėje, o dabar daugiau laiko praleidžiame peržiūrų kambaryje. Visi treneriai turi savo metodika. Nemanau, kad lygis dabar krito, bet viskas vyksta kiek kitokiu stiliumi.

– Virginijus Šeškus anksčiau buvo kritikuojamas dėl spragų anglų kalboje, ar teko susidurti su nesklandumais komunikacijoje?

– Ne... Man atvykstant buvo pasakyta, kad jis mažai kalba angliškai ir kiek dėl to nerimavau. Atvykus viskas yra neblogai, jis labai stengiasi išdėstyti savo mintis. Jei kažkas nepavyksta, jis nenumoja ranka, verčia per asistentus ar komandos draugus. Girdėjau, kad anksčiau jis mažiau stengėsi ir mojo ranka į kalbos mokymąsi, tačiau dabar sparčiai tobulėja ir treniruotėse gali kalbėti tik angliškai. Vakar bandė mums pravesti paskutinį pratimą ir nerado tam angliško žodžio, tačiau jis mokosi ir tai yra linksma. Paprastame pokalbyje jis bando šnekėti angliškai ir kartais nieko nesupranti, bet krepšinio prasme problemų nekyla. Atrodo, kad jis galėtų kalbėti bet kuria kalba ir viskas būtų aišku, tiesiog stebime kaip jis tobulėja.

– Ar atvykdamas žinojote, kad būtent Virginijus Šeškus atvežė brolius Ballus į Lietuvą?

– Manau, kad sužinojau apie tai tik atvykęs į Lietuvą. Žinojau, kad jis yra pripažintas treneris, iškovojęs daug titulų ir visi jį myli, o tik atvažiavęs sužinojau, kad būtent jis atsivežė Ballus. Labai nustebau, tai tikrai turėjo būti puikus reginys, ypač turint omenyje ir jo kalbos subtilybes. Galiu tik įsivaizduoti.

– Ar jums persikėlimas į JAV, vėliau į Šiaurės Makedoniją ir Lietuvą virto dideliu kultūriniu šoku?

– Nemanau... JAV, kaip ir Australijoje, visi kalba angliškai, Šiaurės Makedonijoje problemų dėl to taip pat nekilo, nes gyvenau sostinėje Skopje. Čia skiriasi valiuta, todėl tenka prisitaikyti, bet man čia patinka ir nepavadinčiau to kultūriniu šoku. Makedonijoje pritapau greičiau, kiek pramokau kalbą, nes Balkanai man nėra svetimi. Mano mama yra serbė, na, australė, bet turi serbiškų šaknų, mano seneliai yra serbai, todėl kiek išmaniau slengą. Atvykdamas į Lietuvą nežinojau nieko, todėl teko pradėti nuo paprastų „labas“. Serbų ir makedonų kalbos labai panašios. Balkanai galėtų turėti vieną bendrą kalbą, bet yra karštakošiai ir nusprendė išsiskirti ties keliais žodžiais. Lietuvių kalba daug labiau specifinė.

– Tai prieš atvykdamas į Europą kiek mokėjote serbiškai?

– Šeimoje kiek juokavome, kad mano mama ir seneliai mums už nugarų kalba serbiškai, derina Kalėdų dovanas. Mes taip pat kiek išmokome, buvo linksma, Šiaurės Makedonijoje pagavau save suprantant kai kuriuos žodžius.

– Jau atvykus į Lietuvą pirmasis oficialus mačas teko prieš Kauno „Žalgirį“, kaip toks krikštas?

– Buvo neįtikėtina. Patikrinęs tvarkaraštį pamačiau „Žalgirį“ ir supratau, kas laukia. Labai to laukiau, susirinko didelė minia, prisistatymas tiesiog negalėjo būti geresnis. Mano metimai sukrito. Aišku, padėjo ir tai, kad jų skautingo akcentai nebuvo sudėti ties manimi, niekas iš manęs daug nesitikėjo, net aš pats. Man pačiam tai tapo malonia staigmena, bet jau kituose mačuose varžovai man nebeleido mesti. Krikštas buvo puikus, gerbėjai, patirtis...

– Skautingo prasme „CBet“ tarsi nebuvo pats kiečiausias riešutėlis varžovams, teko pažaisti ir šešiese, kai buvote vienintelis aktyvus žaidėjas ant suolelio. Ar tikėjotės kažko tokio profesionaliame krepšinyje?

– Mus tiesiog užpuolė traumos, turėjome susiimti ir žaisti. Buvo sunku, bet kai kuriuose mačuose ir šiaip treneriai remiasi tik šešiais ar septyniais vyrukais. Skirtumas tik tas, kad tokiame mače vienam iš šešeto sužaidus prasčiau, negali jo pasodinti, nes nėra kuo pakeisti. Buvo įdomi patirtis, tokioje situacijoje tikėtumeisi, kad į kovą bus metamas jaunimas, bet treneris išreiškė visišką pasitikėjimą mūsų šešetu. Atidavėme viską, ką galėjome, taip nutinka. Sezono pradžioje mums sekėsi, vėliau turėjome tą juodą ruoželį, o dabar vaikinai grįžta.

– Vienas iš nežaidusių vyrukų yra ir komandą jau palikęs Jacksonas Dubinskis, su kuriuo kartu turėjote tinklalaidę. Ar jums asmeniškai tai buvo skaudus praradimas?

– Mes gerai sutarėme, į treniruotes vykdavome vienu automobiliu, kartu leisdavome laiką ir apsipirkinėdavome. Sunku prisitaikyti, kai prarandi kažką, su kuo praleisdavai daug laiko ir lieki labiau vienas, bet komandoje su visais puikiai sutariu, dažnai pietauju su Kahlilu. Su Jacksonu kartu žaidėme „NBA 2k“, turėjome tinklalaidę, bet tai yra tiesiog sporto dalis. Labiau vertinu tai, kad Jacksonas dabar yra laimingas nei tai, kad man teka su juo praleisti mažiau laiko. Jis dabar yra geroje situacijoje, mes dažnai bendraujame ir stebime vienas kito rungtynes. Naujų ryšių, draugų suradimas yra viena proceso dalių.

– Praėjusį sezoną abu žaidėte Šiaurės Makedonijoje, ar ten ir susipažinote?

– Ne, ten neprasilenkėme. Jis atvyko tik sezonui įpusėjus, rungtynes prieš jo komandą praleidau susirgęs koronavirusu, o vėliau mūsų klubai nebesusitiko ir mes net nepersimetėme nė vienu žodžiu. Tik Jonavoje sužinojau, kad buvome toje pačioje šalyje – mažas pasaulis.

– Kaip kilo idėja bendrai tinklalaidei?

– Kalbėjome apie jo kuriamą muzikinį turinį, o aš taip pat turėjau savo vaizdo įrašus, norėjome kažką nuveikti kartu. Čia nėra daug veiklos, galėjau kurti tik su krepšiniu susijusį video turinį, bet žinojau, kad mano kūrybiškumas taip greitai išsisemtų. Tinklalaidės turi neribotas galimybes, todėl mes tai išbandėme kartu, vieną epizodą įrašėme ir Jonavos arenoje. Apmaudu, kad Jacksonas išvyko, bet neketinu to apleisti. Galėčiau sėdėti ir kalbėti kiaurą dieną, bet žinau, kad žmonėms tai gal nebūtų labai įdomu. Bandysiu atsinaujinti, rasti žmonių, su kuriais galėčiau įrašinėti tinklalaides. Žaidžiant krepšinį smagu, kad gali turėti ir šalutinių veiklų.

– „Youtube“ turinio kūrimas yra tik geras laiko praleidimas, ar ateityje ketinate į tai įsitraukti labiau?

– Rytoj peržiūrinėsiu universitete susuktus vaizdo įrašus, mėgstame tai daryti su mano draugu Nicku Mayo, žaidžiančiu Japonijoje. Tikiu, man tai patiks ir po penkerių ar dešimties metų. Jei „Youtube“ taptų verslu ar pinigų šaltiniu, atsirastų galimybė tapti „influenceriu“, būtų nuostabu, bet labai tuo nesiremiu, man tiesiog patinka tuo užsiimti.

– Sporto pramogų srityje yra ir daugiau galimybių, analitikai, komentatoriai. Esate gana iškalbingas, ar tokios galimybės taip pat domina?

– Būtų puiku, jei atsirastų tokia galimybė. Geriausias visų laikų Australijos žaidėjas Andrew Gaze‘as dabar yra komentatorius NBL (aukščiausia Australijos lyga). Jis išbandė treniravimą, vėliau pasuko į televiziją, vesdavo apžvalgas, komentuodavo rungtynes. Tuomet patreniravo Sidnėjaus komandą ir grįžo į televiziją, manau, visam laikui, nes daugiau laiko praleisti su šeima ir be filtro šnekėti apie komandas yra arčiau širdies. Žmonės taip pat jį myli.

– Mėgstate ir žaisti kompiuterinius žaidimus, gal domina galimybė transliuoti juos?

– Nemažai žaidžiu su draugais JAV, „Call of Duty: Warzone“ ar „FIFA“. Norėčiau savo žaidimą transliuoti dažniau. Dabar mane lanko mergina, o kai ji išvyks turbūt turėsiu tam daugiau laiko, įsitaisysiu monitorių, kamerą jau turiu. Žinau, kad ir Lietuvoje atsirastų tai žiūrinčių žmonių, „Instagram“ sulaukiu žinučių apie tai. Man tiesiog patinka kurti turinį, po kelių savaičių tikriausiai transliuosiu savo žaidimą, įtrauksiu ir komandos draugus. Man atrodo, Edvinas mėgsta transliuoti, lyg žaidė „Warzone“.

– Edvinas Šeškus vedė vieną žymiausių Lietuvos „influencerių“ Dalią Belickaitę, gal planuojate bendrų projektų?

– Edvinas yra linksmas vyrukas, dažnai šneka apie tapimą „influenceriu“, nors dabar tuo labiau užsiima jo žmona, o jis pasinėręs į krepšinį. Jis pats juokauja, kad parduotuvėse yra atpažįstamas tik kaip savo žmonos vyras. Gal galėsime padėti jam išgarsėti labiau, kartu su Kahlilu, kuris taip pat yra linksmuolis. Galimybės yra beribės. Jonavoje norėčiau nuveikti ir daugiau, greitu metu gali pasirodyti daugiau turinio.

– Australijoje jūs nesate vienintelis žinomas Lachlanas Andersonas, keliais mėnesiais vyresnis bendravardis tapo profesionaliu regbio žaidėju. Ar teko su juo susitikti ar būti sumaišytam?

– Žinau apie jį, vienai užduočiai universitete ieškodamas informacijos apie save, radau ir straipsnių apie jį. Laimei, keli pirmieji rezultatai „Google“ yra apie mane. Nemačiau jo rungtynių, nes pirmo ryškumo žvaigžde jis netapo. Išgirdę mano pavardę žmonės apie jį neklausia, tad man turbūt pasisekė.

– Grįžtant prie krepšinio, kokie yra jūsų likusio sezono tikslai?

– Pastaruoju metu kiek strigome dėl traumų, tačiau tai dar yra ankstyva sezono stadija. Esame aukštesnėje lentelės vidurio dalyje, turime visas reikiamas komandos dalis ir jas pamažu sujungiame. Žaidėme neblogai, turėjome ir puikių atkarpų. Arenoje atmosfera yra puiki, o rungtynes stebintys mano draugai ir šeimos nariai nuolat klausia, kas yra tas dūdų garsas fone. Gerbėjai tikrai yra mūsų šeštasis žaidėjas. Manau, kad turime visas galimybes kilti aukščiau, bet daug priklausys ir nuo traumų. Manau, kad pataikę ant savo dienos galime įveikti bet kurią LKL komandą, rungtynėse prieš „Žalgirį“ tai parodėme, turėjome gerbėjų užnugarį ir gerai pataikėme. LKL tuo ir žavi, bet kuri komanda gali įveikti bet kurią, nuo lentelės viršaus iki apačios, tai yra itin dinamiška lyga. „Žalgiris“ kiek persigrupavo ir nebėra toks pažeidžiamas kaip sezono starte, bet mes ir kitos komandos dar turi savo šansų. Prieš „Žalgirį“ visi vis tiek žaidžia su papildomu nusiteikimu. Bus įdomu.

– O kokie yra jūsų asmeniniai tikslai? Galite žaisti lengvuoju ir sunkiuoju krašto puolėju, gal į kažkurią rolę ketinate susikoncentruoti labiau?

– Tiesiog ketinu kiek įmanoma labiau padėti komandai, nes pergalės reiškia daugiau nei asmeninė statistika. Tritaškiai, kova dėl kamuolių puolime, dar turiu stabilesnis ties tuo, ko treneris nori iš manęs. Kai su susitvarkau, galiu žaisti ir per kelias pozicijas, tai dariau ir anksčiau. Man tiesiog reikia įnešti daugiau stabilumo ir nestokoti energijos.

Andersonas Andersonas

– LKL nėra tarp lygų, kuriose lengva susirinkti gerą statistiką. Ar atvykstant agentas įspėjo, ką reikia parodyti norint pakelti savo akcijas?

– Agentas sakė, kad šioje lygoje rezultatyvumas nėra labai aukštas, kurioje galėtum rinkti po 20 ar 25 taškus, kaip Šiaurės Makedonijoje. Jei atvyksi, rinksi pergales, atkovotus ir perimtus kamuolius, parodysi save, tai bus puiku. LKL yra puiki ir gerai žinoma lyga. Šiaurės Makedonijos pirmenybės tokios nėra, todėl vasarą nebuvo lengva rasti naują darbą. Tikiu, kad artėjantį tarpsezonį turėsiu daug daugiau galimybių. Džiaugiuosi, kad esu čia.

– Kur norėtumėte pasukti toliau, į gimtinę, G lygą ar aukštesnį lygį Europoje?

– Nežinau, priklauso, kaip viskas susiklostys. Žinoma, norėčiau žaisti gimtinėje, kai tam atsiras tinkamos sąlygos. Galiu ir Lietuvoje likti ilgiau nei metams. Tiesiog žvelgiu į viską žingsnis po žingsnio. LKL yra puiki lyga, galiu čia būti ir dvejus metus, dėl to nepergyvenu. Man 24-eri, turiu laiko atlikti savo sprendimus. G lygoje būtų linksma, grįžimas į JAV. Pažiūrėsime.

– Ar Jonavoje turite pamėgtų vietų?

– Atvykę čia būtinai turite pamatyti mūsų rungtynes, tai yra pagrindinis įvykis. Arenoje yra ir puiki picerija, bet be to, nesu čia nuveikęs daug, iš esmės rūpinuosi maistu ir žaidimu. Praleidžiu laiko ir Kauno prekybos centruose, kine. Dar nespėjau apsilankyti Eurolygos rungtynėse, bet labai to norėčiau. Reikės susisiekti su treneriu Evaldu, išreikšti pyktį dėl išvykimo ir paprašyti bilietų į rungtynes. Ne, tikrai norėčiau apsilankyti, tik reikės išsirinkti tinkamą mačą, kalbėjau apie tai su šeima. Augdamas taip pat mačiau Eurolygos mačų, būtų puiki patirtis.

– Ar Eurolyga yra sekama Australijoje?

– Būtų gana sudėtinga dėl didelio laiko skirtumo, tėvai mano rungtynes žiūri antrą ar trečią valandą nakties. Kartais tenka pažiūrėti rungtynių apžvalgas, svarbiausių mačų kartojimus rodo Australijos ESPN kanale. Sekdavome tai vien dėl to, kad buvome krepšinio gerbėjai, nes Australijoje yra laiko skirtumas ir su NBA mačais. Pastaruoju metu krepšinis apskritai populiarėja Australijoje. Anksčiau tai buvo kriketo ir regbio šalis, o dabar vis svarbesniais tampa futbolas ir krepšinis. Smagu, kad krepšinis ten taip auga, yra sparčiausiai populiarėjanti sporto šaka, man tai taip pat yra tik į naudą.

Bružo ir Pulkovskio podkastas: žvilgsnis į Eurobasket 2022. Spausk ir žiūrėk >>

komentarai
Naujausi komentarai
Geriausiai ivertinti
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
Penktas kėlinys