Į Uteną grįžęs aukštaūgis – apie unikalią patirtį užsienyje: mėnuo už 10 eurų, teisėjo darbas, dažai į žaidėją ir baudos

interviu (3)
Gruodžio 10 d. 13:30
T.Zdanavičius grįžo į Uteną po 5 metų pertraukos
T.Zdanavičius grįžo į Uteną po 5 metų pertraukos
Gabrielė Miknevičiūtė
Krepsinis.net

Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) klubai kaip reta išgyvena aukštaūgių badą, dėl to kartais šansai atsiranda lygoje seniai matytiems veidams.

Vienu tokių tapo Tomas Zdanavičius, sugrįžęs į „Uniclub Casino – Juventus“ komandos gretas po penkerių metų pertraukos.

„Labai džiaugiuosi, kad Utena man davė šansą pasirodyti. Nėra didelio skirtumo, kad kontraktas trumpalaikis, nes grįžus iš Islandijos tiesiog ieškojau vietos kokybiškai pasportuoti. Jei būtų kažkur komanda pasiūliusi ilgesnį kontraktą, turbūt būčiau jį svarstęs, bet kai pasiūlo prisijungti „Uniclub Casino – Juventus“ ekipa, atsisakyti sunku“, – sakė jis.

Utenos klube jis kol kas spėjo sužaisti du mačus: LKL čempionate prieš Pasvalio „Pieno žvaigždes“ jis pelnė 8 taškus ir atkovojo 3 kamuolius, o Citadele Karaliaus Mindaugo taurėje (KMT) prieš „Šiaulius-7bet“ jis pasižymėjo 4 taškais bei 6 atkovotais kamuoliais.

25 metų 204 cm ūgio žaidėjas pastaraisiais metais išbandė nemažai įdomių lygų: žaidė Šiaurės Makedonijoje (2019–2020 m.), kur gynė Gevgelijos „Kožuv“ garbę, vėliau atstovavo Talino „Kalev“ klubui, o šį sezoną pradėjo Rekjaviko IR ekipoje, kurią greitai paliko.

Trumpalaikę sutartį su Utenos klubu pasirašęs T.Zdanavičius išsamiai papasakojo apie sugrįžimą į LKL, užklasinę veiklą po rungtynių, patirtį užsienio klubuose, aistringus makedonus ir dalykus, kurių Lietuvoje neišvysi.

– Ar pačiam buvo staigmena, kad pasiūlymo sulaukėte būtent iš LKL ekipos?

– Situacija kalba pati už save. Visi žinome, jog daug komandų LKL ieško priekinės linijos žaidėjų, per daug nenustebau. Gal tik nesitikėjau, kad žaisti teks iškart po kelių treniruočių. O ir ne „šiukšlių minutes“, išbėgau į aikštę dar pirmoje rungtynių pusėje. Smagu. Visų pirma smagu grįžti į Lietuvą, o žaisti LKL yra dar smagiau, nes NKL jau turbūt būtų kitas požiūris.

– Esate Utenoje trumpai pabuvęs ir anksčiau – kokie prisiminimai likę iš 2015–2016 m. sezono?

– Buvau visai kitas žaidėjas, dar nesusiformavęs, jaunas, be patirties. Galvojau, kad gaunu nepakankamai žaidybinio laiko, o kai pasižiūriu atgal, turbūt treneriai darė viską teisingai, jog nedavė man žaisti (Šypsosi). Tada tikrai dar nebuvau pasiruošęs, buvau kitoks ir kaip žaidėjas, ir kaip žmogus.

– Prabėgo nemažai metų, kas labiausiai Utenoje pasikeitė per juos?

– Visų pirma, kitas treneris, kita darbo metodika, kitas fizinio rengimo treneris, kineziterapeutai – praktiškai viskas pasikeitė, tik arena ta pati liko. Sunku net palyginti.

– Minėjote NKL: žaisdamas ten turėjote solidžią statistiką, lyg buvote išaugęs lygos aprangą, spėju, grįžti ten nelabai norėtųsi?

– Niekada nesakau niekada. Faktas, kad ambicijos yra didesnės nei NKL. Labai džiaugiuosi, kad kažkas man davė šansą, nes jau keletą metų aš jo labai laukiau. Pastaraisiais metais nelabai buvo signalų iš komandų, kad jos manęs nori ir nori, kad žaisčiau. Būtent dėl to išvykau į Šiaurės Makedoniją, o šiemet ir į Islandiją. Norėjau tiesiog žaisti.

– Ar per pastaruosius metus turėjote bent kažkokių šansų kabintis į LKL klubus?

– Kažkokių pasikalbėjimų buvo, bet dažniausiai tai buvo dėl to, kad reikėjo žaidėjų skaičiaus, pagalbos treniruotėse ir tiek. Jau nebe tie metai, kad juos leisčiau taip.

– Ar į šį „Uniclub Casino – Juventus“ šansą žvelgiate kaip į galimybę užsikabinti LKL lygyje?

– Geresnės progos turbūt negalėtų būti. Nesinori užsikrauti minčių, jog tai man vienintelis šansas ar jei nepasiseks, tai bus tragedija. Eini į kiekvieną treniruotę, sportuoji ir stengiesi treneriui parodyti, jog esi vertas minučių. Šiuo metu, kai sportuoju, esu pamiršęs, jog mano kontraktas tik trumpalaikis. Lygiai taip pat kasdien dirbu, dirbu papildomai ir stengiuosi.

– Kiek didelis iššūkis jums yra sugrįžimas į LKL ir kokius sunkumus radote šiame lygyje?

– Visų pirma, fiziškumas čia visiškai kitas. Tą aš išmokau dar nuo praeito karto, kai žaidžiau čia būdamas 19-os metų. Žinau vietas, kurias turiu stiprinti, vasarą rimtai į tai žiūrėjau. Jaučiuosi sutvirtėjęs fiziškai ir manau, kad tai labai svarbu, ypač mano pozicijoje. Jei nebūsi fiziškai pasiruošęs, minutės tikrai nenusimatys.

– Galima pakalbėti apie jūsų patirtį užsienyje. Šį sezoną pradėjote Islandijoje, apie kurią žaidėjai dažnai atsiliepia kaip apie ne itin profesionalią šalį, jei žvengsime iš krepšinio pusės. Kaip Islandijos krepšinį pristatytumėte jūs?

– Islandija yra visiškai kitas pasaulis, čia turbūt nieko nenustebinsiu. Jie gyvena saloje, yra toli nuo visų, ten labai prastas oras – viskas susideda į tai, kad islandai turi tik vienas kitą, dėl to yra labai draugiški bei šeimyniški. Kai ten atvykau, gyvenau kartu su komandos nariu ir jo šeima, nes jie savo name buvo įrengę atskirus apartamentus, kur mane priėmė. Pakankamai įdomu, kad atvyksti kaip legionierius ir gyveni su komandžioku, kuriam 18 ar 19 metų. Ten visa komanda kaip šeima, visi labai draugiški, tavimi rūpinasi, klausia, ar nieko netrūksta.

Kalbant apie profesionalumą, ten jo mažiau. Realiai, tikri profesionalai yra tik legionieriai arba topinių klubų žaidėjai, gaunantys sąlyginai didelius pinigus. Į rytines treniruotes būna ateini vienas ar dviese. Ten visiškai normalu, kad krepšininkai turi papildomus darbus. Kiek uždirba žaidėjai, nežinau, bet kadangi vietiniai turi atskirus darbus, algos tikrai nebus didesnės nei NKL kontekste.

Topiniai žaidėjai gali gauti 4000–5000 eurų per mėnesį, bet į algą įeis ir vaikų treniravimas, ir teisėjavimas vaikų čempionate. Daugelio legionierių ir vietinių kontraktuose būna šie punktai. Turi ne tik žaisti, bet ir daryti kitus dalykus. Ten visai kitas pasaulis, bet jiems tai normalu. Jei persilauži, gali gyventi, bet iš pradžių labai keista, kai po rungtynių, kuriose žaidei 42 minutes, laisvą dieną eini teisėjauti 2 vaikų rungtynėse.

– Pačiam irgi teko ši patirtis?

– Taip, turėjau grupę vaikų, kurią treniravau, taip pat perspektyvų vaiką, su kuriuo dirbome individualiai. Teko teisėjauti gal trejas rungtynes, tas buvo kažkiek keista. Komandos ten dažnai būna susijusios su bendruomene, kiekvienas rajonas turi sporto klubą, o komandos žaidžia pirmoje ar antroje lygoje. Ten nėra tokio dalyko, kaip visame mieste veikianti krepšinio mokykla. Vyksta ir bendruomenės renginiai, vakarėliai, kurių metu renkami pinigai sporto klubams. Amerikiečiai atvykę kartais nesupranta, kas vyksta.

– Kas pačiam patiko labiau iš užklasinių veiklų – treniruoti ar teisėjauti?

– Treniravimas. Aš kartais ir vasarą prisijungiu prie SKM treniruočių, kadangi baigiau LEU (vėliau – VDU) kūno kultūros ir sporto specialybę. Treniravimas man nėra labai svetimas, jau tris vasaras dirbau stovykloje.

– Kaip Islandijoje atrodo teisėjavimas vaikams?

– Jei gerai žaidi, dažniausiai tie vaikai tave žinos (Juokiasi). Autoritetas kažkiek veikia. Jei jie žino, kad tu krepšininkas, net esant pirmai karštesnei reakcijai į švilpuką, vėliau paaiškinus, kodėl sušvilpei, vaikai supranta ir linksi galvą. Su tuo bėdų nebuvo. Tėvai irgi buvo ramūs.

– Kokius pašalinius darbus dirbdavo jūsų komandos draugai?

– Įvairiausius: nuo įrankių nuomos iki krepšinio trenerių arba padavėjų. Kai kurie dirbo mokyklose, kurios ten kitokios nei Lietuvoje. Ten gali būti kaip vaikų prižiūrėtojas: jei vaikai maži, jiems reikia kažkur nueiti, gali juos palydėti nuo klasės iki klasės.

– Kaip atrodydavo išvykų rungtynių nuotykiai šioje šalyje?

– Mes čia, Lietuvoje, pratę, kad viskas profesionaliai, visi kartu vykstame autobusu. Jei vyksti su mikroautobusu, jau esi kažkiek nepatenkintas. O Islandijoje būna, kad jei turi rungtynes, kur kelionė truks 40 minučių, net nebus klausimo, kaip vykti. Tiesiog pasakys, kada būti vietoje, turi vykti su savo automobiliu. Turėjome dvejas rungtynes už 6–7 valandų kelio, mums davė dvi didesnes mašinas, susėdome ir mynėme, vairavo žaidėjai.

– Kaip įvyko jūsų išsiskyrimas su Rekjaviko klubu?

– Čia buvo vienas nedaugelio atvejų, kai iš tiesų išsiskyrėme abipusiu sutarimu. Aš ten vykau dėl trenerio, kuris mane kalbino kelerius metus, jis ten dirbo ilgą laiką. Mes susitarėme, kad kartu dirbsime, mačiau, jog jis užsiima individualiu darbu su žaidėjais kasryt, tad galima tobulėti. Bet man atvykus, po kelių rungtynių, jis nusprendė atsistatydinti, nes pervargo ten dirbdamas 7 metus. Atėjo naujas treneris, jis sakė, kad norėtų mane matyti kitoje pozicijoje, kad norėtų kito „penkto numerio“, valdžia jam sakė, jog pinigų dar vienam legionieriui nėra. Per daug nesipykdami išsiskirstėme.

Mes visi nustebome trenerio pasitraukimu, galima sakyti, jis buvo kažkiek savanaudiškas. Ne aš vienas ten vykau tik dėl trenerio. Jis tai gyvena Islandijoje, atsistatydino ir viskas, o mes pakeitėme gyvenimo vietą, aš įsipareigojau 2 metų kontraktui. Tačiau dabar esu labai laimingas, galima sakyti, viskas išėjo į gerą.

 

– Minėjote pirmąją savo patirtį užsienyje, kuri buvo Šiaurės Makedonijoje. Ieškojau informacijos apie Gevgelijos miestą, atsidariau vaizdus – atrodo, kaip mažas miestelis Europos pakraštyje.

– Tas miestas įdomus: jis nėra didelis, bet yra ant Graikijos sienos. Makedonija nuo Graikijoje stipriai skiriasi, ji nėra ES, taip pat ji yra pigiausia šalis Europoje. Graikai į šį miestą atvyksta apsipirkti, įsipilti kuro ir į kazino. Mano mieste jų buvo daug ir prašmatnių. Tai buvo vadinamasis Šiaurės Makedonijos Las Vegasas.

Sąlygos ten nebuvo įspūdingos, bet su agentu kalbėjome, ką daryti – išreiškiau norą vykti kažkur, kur gaučiau žaidybinio laiko ir žaisčiau pirmoje lygoje. LKL manimi nesidomėjo, o kitas variantas buvo gana įdomus. Pamačiau, kad minučių man nusimato ir pasakiau: gerai, pabandome.

Labai įdomi patirtis, juolab – man pirma užsienyje. Susidūriau su kultūriniu šoku, jaučiausi kaip Lietuvoje prieš 30 metų. Šiek tiek Sovietų sąjunga. Niekas nerūšiuoja, normalu šiukšlinti, pilna benamių šunų, viskas baisiai pigu. Tai patiko (Juokiasi). Už 10 eurų gali apsipirkti mėnesiui.

– Kiek kainuodavo pavalgyti neblogame restorane?

– Negalėjau patikėti, kad ateini į patį prašmatniausią miesto restoraną, kuris aukščiausio lygio, užsisakęs kepsnį, desertą ir gėrimą, sumoki 4–5 eurus.

– Kokia buvo Šiaurės Makedonijos lygos specifika?

– Šiaip ten geras krepšinis, nes ši šalis – tarp Serbijos ir Graikijos, ten Balkanų mokykla, sunkios treniruotės, protingas krepšinis. Tas krepšinis tikrai man tiko, gal ten ir žaidžiau geriausią savo sezoną. Kai susitraumavo pagrindinis komandos centras, žaidžiau tiek, kiek galėjau pakelti. Neretai būdavo ir 35–40 min.

– Ar patiko išgyventi tą sunkių balkaniškų treniruočių patirtį?

– Su sunkiomis treniruotėmis viskas gerai, jei komanda kreipia dėmesį atsistatymui. Mūsų komandos biudžetas nebuvo didžiausias, bet ambicijos – labai didelės. Tai kažkiek kirsdavosi, nes žaidi 40 minučių, treniruotės sunkios, atsistatymui dėmesio – jokio, kūnui tai atsiliepdavo. Tai buvo sezonas, kurį nutraukė koronavirusas, tad gal tai ir išgelbėjo traumų.

Mes net ledo neturėdavome (Juokiasi). Daug ką nesunku turėti, bet ten kitoks pasaulis. Mūsų komandos vadovas išvis retai pasirodydavo, o dėmesio gaudavome tik tada, kai pralaimėdavome ir reikėdavo mus pamotyvuoti finansinėmis nuobaudomis.

Treneris, žaidėjai – visi jautėme didelį spaudimą. Turėjome didelį sirgalių būrį, po vieno pralaimėjimo keli jų girti atėjo į treniruotę, pradėjo mėtyti daiktus į mus, į mano kambarioką amerikietį paleido pilną skardinę dažų. Buvo ir rungtynių, kurias stabdydavo dėl daiktų mėtymo – ten buvo visi graikų ir serbų ypatumai.

– Kokio dydžio finansinių nuobaudų sulaukdavote?

– Kai būdavo bloga nuotaika, jie taip mus motyvuodavo, nes galvodavo, kad gal esame nemotyvuoti (Juokiasi). Kažkada pagrasino bausti, laimėjome – baudos nedavė, bet kažkada pralaimėjus nuskaičiavo nuo algos 15 procentų.

– O likusi algos dalis bent jau pasiekdavo jus laiku?

– Vėlavimų tikrai buvo, bet kadangi ten viskas buvo taip pigu, aš algos nepaliečiau visą sezoną, apie vėlavimus sužinodavau tik iš komandos draugų. Atsimenu, kai kažkada algos vėlavo daugiau nei 1,5 mėnesio, pervedė pinigus tik užsieniečiams, nes kitaip aš ir amerikietis būtume galėję išvykti. Tai nebuvo labai geras ėjimas, nes mes dviese gavome algas, o kiti nebuvo tuo patenkinti. Kreivai pasižiūrėdavo (Juokiasi).

– Pabaigai: šiuo metu išretėjusiai „Uniclub Casino – Juventus“ ekipai laikas sudėtingas, kaip tvarkote su situacija, kai sudėtis maža, o pergalės – reikalingos?

– Sportuojame, kaip galime. Susirenkame į treniruotę ir dirbame tie, kas gali. Darbas rimtas. Aišku, 5 prieš 5 žaidimo trūksta, bet tikiuosi, kad galėsime žaisti jį jau greitai. Visi supranta situaciją, negali skųstis, kur komandai reikia, ten tu ir žaidi. Esu čia trumpai, kad kažką daug komentuočiau, bet žaidėjai yra patyrę, geroje formoje, o kad jų kažkiek mažiau, tai duoda nuovargio, bet kita vertus, visi geriau vieni kitus jaučia. 

„Bružas ir Pulkovskis“: „Neptūno“ ateitis, Blaževičiaus projektas, žaidėjai Žiemelio klubui, Websterio ateitis ir Maksvyčio sprendimo argumentai

3 komentarai
Naujausi komentarai (3)
Geriausiai ivertinti (3)
PRO komentarai (1)
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
Penktas kėlinys