Tvirtai prisistatęs „CBet“ amerikietis: apie Liuksemburgą, paliktą Ukrainą ir iš nesusipratimo gimusį E.Šeškaus metimą

(2)
Balandžio 1 d. 16:30
J.Garrettas greitai pritapo Jonavoje (Klubo nuotr.)
J.Garrettas greitai pritapo Jonavoje (Klubo nuotr.)
Rokas Liolaitis
Krepsinis.net

Ilgai ieškotu Jonavos „CBet“ naujoku tapo Jeffery Garrettas, solidžiai debiutavęs Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).

Amerikiečio karjera įsibėgėjo labai lėtai – ketvirtaisiais metais Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA) jis rinko vos 4,3 taško, o vėliau tobulėjimą pratęsė žemesnio lygio Nacionalinėje kolegijų asociacijoje (NAIA). 25-ąjį gimtadienį jis sutiko pradėdamas legionieriaus karjerą Liuksemburgo pirmenybių ekipoje.

Iš skautų nestebimos lygos pakilti galima tik žvėriškais pasirodymais, tai J.Garrettas ir įgyvendino – 22,4 taško ir 13,9 atkovoto kamuolio vidurkiai nuvedė jį į Suomiją, iš ten – į Ukrainą, o šios šalies krepšinį pasiglemžus karui amerikietis pasuko į Jonavą ir svečiams iš Utenos atseikėjo 23 taškus bei 11 atkovotų kamuolių. Visa tai įvyko prabėgus vos pustrečių metų nuo žaidimo Liuksemburge, kurį puolėjas taip pat prisimena kukliai.

„Ten patenkinamas lygis. Vis tiek turiu būti dėkingas komandai, kad susirizikavo mane pakviesdami. Tai yra iš dalies profesionali lyga, kurioje sulaukiau šanso pradėti karjerą. Žinoma, ta lyga nėra gerbiama, daugelis žaidėjų mokėsi ar turėjo antrus darbus ir treniruodavosi tik po jų. Gal dviese buvome profesionalūs žaidėjai, tobulinome kūnus, kol kiti dirbo, o vėliau susirinkdavome žaisti rungtynių“, – teigė amerikietis.

Jonavoje jis buvo priimtas greitai – įsiliejimą į rotaciją paspartino vėl sutrumpėjęs žaisti galinčių vyrukų sąrašas, o savo pasirodymais jis pelnė ir gerbėjų pagarbą. Interviu kavinėje metu ranką jam noriai spaudinė vaikai.

J.Garrettas pokalbio metu prisiminė savo karjeros etapus universitete, Liuksemburge, Suomijoje ir Ukrainoje, užklupusį karą, krikštą Ukrainoje ir iš nesusipratimo gimusį pergalingą Edvino Šeškaus metimą prieš Klaipėdos „Neptūną“.

„Kol kas viskas nuostabu, visi su manimi elgiasi gerai, graži aplinka, komanda man patinka. Viskas puiku. Ką tik įsikrausčiau į savo butą, gavau gerą mašiną, klubo patalpos yra puikios, neturiu, kuo skųstis. Esu paprastas vaikinas ir man nereikia daug, kad būčiau patenkintas, tiesiog elkis su manimi gerai ir aš tau būsiu malonus. Nenoriu minėti bloguoju, bet ką tik žaidžiau Ukrainoje ir sąlygos ten buvo prastesnės“, – teigė amerikietis.

– Ukrainoje žaidėte milijoniniame Kijevo mieste, dabar persikraustėte į gerokai mažesnę Jonavą, kaip toks aplinkos pakeitimas?

– Nėra blogai. Prieš žaisdamas Ukrainoje darbavausi Suomijoje, dar mažesniame Kauhajokio miestelyje, ten tikrai nėra, ką veikti, žmonės net nesinaudoja mašinomis. Jonavoje man tikrai nėra blogai, mėgaujuosi tuo.

– Ukrainoje žaidėte geriausią karjeros sezoną, kol pasipylė gandai apie karą, JAV kvietė savo piliečius palikti šalį. Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje?

– Buvo labai sunku su tuo tvarkytis. Sezono pabaigti negalėjau ir Suomijoje, nes Nokijos klubas susidūrė su finansinėmis problemomis, koronaviruso negandos. Tada turėjau persikelti į Kauhajokį. Tikėjausi visą sezoną sužaisti Ukrainoje, žaidėme gerai, radau draugų gyvenimui ir sunku, kad turėjome išsiskirti, bet šeima ir saugumas visada bus svarbiau. Mano gyvybei pavojus niekada negrėsė, bet nuo Kalėdų girdėjome gandus ir turėjome būti pasirengę viskam. Mes, amerikiečiai, apie tai kalbėjome kasdien, bet didelio pavojaus nejautėme iki paskutinių dienų. Tada nežinojome nieko, buvo nerimo, viskas galėjo prasidėti bet kada.

Garrettas Garrettas

– Ar Ukrainoje liko daug žmonių, kuriuos laikote draugais?

– Taip, su visais pažįstamais treneriais, žaidėjais ir gerbėjais kasdien palaikome ryšius ir tikimės, kad viskas baigsis gerai. Dėkoju dievui, kad niekas iš mano pažįstamų nežuvo.

– Kaip žmonės reaguoja į tai už Atlanto?

– Namie artimieji viską matė ir tiesiog džiaugėsi, kad grįžau gyvas ir sveikas, pasveikino su geru sezonu. Daugelis mano pažįstamų... Nesakyčiau, kad jiems nerūpi, bet žmonės nebuvo pernelyg sunerimę, nes neturi jokių kontaktų Ukrainoje. Labiau žinias sekantys žmonės nerimavo, bet visuomenė išties susidomėjo tik tada, kai valdžia prabilo apie įsikišimą, nes tai jau gali paveikti ir mus. Aš paaukojau pinigų „GoFundMe“ platformoje ir tiesiog toliau meldžiuosi už žmones, kurie paspruko sveiki bei už tuos, kurie toliau kaunasi.

– Grįžtant į jūsų karjeros pradžią, esate kilęs iš Alabamos, bet mokyklą baigėte Floridoje. Toks sprendimas atliktas dėl krepšinio?

– Taip, dėl krepšinio. Alabamoje man nebuvo pati geriausia situacija, vargiai būčiau gavęs pajėgių universitetų pasiūlymų. Persikėliau į Floridą, kur mane galėjo matyti daugiau skautų, teko ir pasikelti pažymius, kad galėčiau studijuoti.

– Studijuoti galiausiai vis tiek grįžote į Alabamą, kaip tai nutiko?

– Man ir mano šeimai visada patiko Alabamoje, mums ten yra ypatinga vieta. Vos nuvykęs į studentų miestelyje susižavėjau tuo, ką pamačiau. Alabamoje labiau mėgstamas amerikietiškas futbolas, pats tai išbandžiau ir man labai gerai sekėsi, bet visada labiau mėgau krepšinį, norėjau tam atiduoti viską. Krepšinio programa ten taip pat yra stipri, komandoje visi buvome kaip šeima.

– Alabamoje sužaisti jums vis dėlto neteko, po metų ant suolo persikėlėte į Šiaurės Kentukio universitetą. Ar labai nuvylė tokia patirtis gimtinėje?

– Tikrai buvau labai nusivylęs. Universitete praėjo sunkiausi mano gyvenimo metai. Vos ten patekęs turėjau labai aukštus lūkesčius, norėjau padėti komandai ir visai bendruomenei, atstovauti savo šeimai. Treneriai nusprendė, kad nežaisiu, o po savaitės man skilo pėda, todėl niekas nebūtų pasikeitę, bet nusivylimo netrūko. Norėjau žaisti ir negalėjau to padaryti, teko palaikyti kitus bei dirbti ties savo kūnu. Persikėlimas į Šiaurės Kentukį man buvo vienintelis pasirinkimas. Mane ten išsivežė taip pat Alabamą palikęs treneris Johnas Brannenas su savo asistentais.

– Ar tą persikėlimą laikote teisingu sprendimu?

– Dažnai apie tai galvoju. Tikiuosi, kad dievas man padėjo su tuo sprendimu, dažnai į jį atsisuku, kai atsiduriu kryžkelėje. Nesigailiu to, sunkiai dirbau aikštėje ir už jos ribų. Viskas įvyko, kaip įvyko. Tai padėjo man pasirengti profesionalo karjerai. Krepšinio prasme tai nebuvo pats geriausias sprendimas, turėjo daug talento, o aš daug minučių nesulaukiau. Turėjau daug potencialo, kurio treneriai neišnaudojo. Žinojau, kad galiu mesti iš toli, bet paskutinis žodis visada priklausė treneriams.

– Ar renkant kuklius skaičius nekilo abejonių, kad geriau karjerą kurti ne krepšinyje?

– Viso proceso metu, net ir kai nesisekdavo, tikėjau dievu ir toliau dirbau. Nesu vienas tų vaikinų, kurie perdėtai pasitikimi savimi, bet tikrai žinojau, kad galiu žaisti geriau ir varžytis NCAA ar bet kuriame kitame lygyje. Man tiesiog reikėjo, kad kažkas manimi patikėtų. Dvejonių buvo, bet visada jaučiau aistrą krepšiniui.

– Karjerą pradėjote Liuksemburge, ar prieš atvykdamas žinojote, kad tokia šalis egzistuoja?

– Pasakysiu nuoširdžiai – nežinojau. Mano mama apie Europos šalis žino daugiau ir galėjo man šiek tiek papasakoti apie Liuksemburgą, vėliau ir pats pasidomėjau. Pabaigęs studijas norėjau išbandyti save kiek įmanoma aukštesniame lygyje, sudalyvauti NBA G lygos peržiūrose, kad suprasčiau, ką sugebu. Tai nepavyko, nes per daug rėmiausi savo agentu ir laukiant jo sprendimų prabėgo visa vasara. Nutraukiau darbus su juo, susitariau su agentu iš Liuksemburgo ir išvažiavau ten.

– Ką radote nuvykęs į Liuksemburgą?

– Patenkinamas lygis. Vis tiek turiu būti dėkingas komandai, kad susirizikavo mane pakviesdami. Tai yra iš dalies profesionali lyga, kurioje sulaukiau šanso pradėti karjerą. Žinoma, ta lyga nėra gerbiama, daugelis žaidėjų mokėsi ar turėjo antrus darbus ir treniruodavosi tik po jų. Gal dviese buvome profesionalūs žaidėjai, tobulinome kūnus, kol kiti dirbo, o vėliau susirinkdavome žaisti rungtynių.

– Vėliau persikėlėte į Suomiją, kaip įvyko šis šuolis?

– Dar kartą pakeičiau agentą, nes žinojau, kad galiu žaisti geresniame lygyje. Nebuvo lengva, nes Liuksemburgo lyga nėra labai gerbiama, todėl jie turėjo panaudoti visus turimus svertus, kad gaučiau darbą Suomijoje. Tai pavyko, o talento lygis ten jau buvo gerokai aukštesnis. Mano karjera klostosi žingsnis po žingsnio, nes Ukrainoje lygis buvo dar aukštesnis nei Suomijoje.

– Agentus keitėte ne kartą, kodėl nenusisekė ankstesnės partnerystės?

– Vyrukai, su kuriais dirbau anksčiau, buvo labai patyrę, praleidę savo profesijoje apie 30 metų, bet radę darbą dažnai palikdavo mane tarsi negyvenamoje saloje, nebendravo su manimi, jei pats to neprašydavau. Dabartinė agentūra dažnai skambina, klausia, kaip sekasi man ir mano šeimai, tokie maži dalykai man yra labai svarbūs. Asmeninis ryšys, rūpestis, pasveikinimai po gerų pasirodymų ir bendros vizijos turėjimas man yra labai reikšmingi. Anksčiau to nejaučiau, tai buvo tik verslas. Nebuvau pirmas žaidėjas, kurį mano buvęs agentas susiejo su Kijevo klubu, bet manęs neperspėjo, kad algos vėluos, nors visi anksčiau žaidę žaidėjai tai patyrė. Ir jos vėlavo, jie iki šiol man skolingi. Pirmąjį mėnesį Kijeve agentas man net nepaskambino, tai ir parodo, kiek jam viskas rūpėjo. Esi jaunas vyrukas, daug nežinantis apie šalį, kurioje esi ir lieki apleistas.

– Krepšininko dalia būna vieniša?

– Taip, apsidairęs matai kitokius veidus ir žmones, kurių nepažįsti. Gali jausti vienatvę, bet aš tam rengiausi nuo tada, kai išvykau į Floridą, todėl sugebu su tuo tvarkytis. Tiesą sakant, man patinka būti toli nuo namų, nes gyvenimas toks ir yra, nauji žmonės, naujos aplinkos, jau mačiau tiek šilto, tiek šalto. Kiekvienoje komandoje atsirado bent po du vyrukus, kuriuos galiu laikyti broliais ir bet kada paskambinti, manau, kad taip bus ir čia. Esu paprastas vyrukas, nemėgstu kelti problemų ir tiesiog gyvenu gyvenimą.

– Kada užsimezgė kontraktas su Jonavos klubu?

– Iš esmės tik grįžus į JAV. Prasidėjus neramumams Ukrainoje persikėliau į Prahą, nes norėjau stebėti, ar tikrai prasidės karas. Jei ne – buvau pasiruošęs grįžti į Kijevą ir užbaigti sezoną. Tuomet viskas tik blogėjo ir nusprendžiau grįžti namo. Su mano agentu „CBet“ susisiekė dar kai buvau Prahoje, buvo ieškoma susitarimo, bet dar grįžau namo, pasimačiau su šeima.

– Šeima nebuvo susirūpinusi, kad vykstate į kitą šalia Rusijos esančią šalį?

– Šiek tiek nerimavo, bet jie mane pažįsta, žino, kad eisiu savo keliu. Mama man yra artimiausia ir žino viską apie tai, kas vyksta aplink. Ji žinojo, kad problemų nekils ir skatino grįžti bei dirbti toliau.

– Pasiūlymas iš Jonavos klubo buvo geriausias ar vienintelis turėtas?

– Turėjau keletą kitų pasiūlymų. Nenoriu įvardinti konkrečių komandų, bet tai buvo pasiūlymai iš antrųjų Ispanijos ir Prancūzijos lygų. Daug kalbėti apie tai negaliu, nes toli derybos nepažengė. Norėjau tik kilti į aukštesnį lygį ir parodyti, kad galiu jame žaisti. Žinoma, neketinau žaisti už dyką, bet užsidirbsiu dar spėsiu, o ir čia gaunamų pinigų man užtenka. Pagrindinis prioritetas buvo krepšinio lygis. LKL yra tikrai gera lyga, sužaidžiau tik kelias rungtynes ir jie atitiko lūkesčius.

– Pakilote į aukštesnį lygį ir dar demonstruojate geresnę statistiką. Ar pranokote ir savo paties lūkesčius?

– Geras klausimas. Manau, kad taip. Mano aistra krepšiniui nėra apibūdinama žodžiais, o skaičiai gerėja kasmet, nors vis kylu į pajėgesnes lygas.

– Treneris Virginijus Šeškus jau po pirmojo mačo teigė norintis pasirašyti su jumis penkerių metų kontraktą, ar domintų tokia perspektyva?

– Šiuo metu tiesiog esu susitelkęs kuo geriau užbaigti šį sezoną. Turime gerą komandą ir kol visi bus sveiki, galime finišuoti galingai. Asmeniškai noriu žaisti prieš kuo pajėgesnes komandas ir žiūrėsime, kokius pasiūlymus turėsiu po sezono. Manau, kad jų bus bent keletas ir viskas priklausys nuo to, kas bus ant stalo.

– Jau spėjote užmegzti žmogišką ryšį su treneriu?

– Didžiausias iššūkis kol kas buvo kalbos barjeras, kartais reikia būti labai susikaupusiam, kad pavyktų gerai komunikuoti, bet visi aplink gerai kalba angliškai ir padeda. Iš dalies dėl kalbos barjero įvyko ir pergalingas Edvino metimas Klaipėdoje. Treneris braižė vieną derinį, tada jį nutrynė ir braižė kitą, ne visi gerai supratome, kur turime būti. Kamuolys ir turėjo atsidurti Edvino rankose, tik kiek kitokioje situacijoje, bet vis tiek šventėme pergalę.

Darbo specifika primena tai, ką Ukrainoje turėjau su treneriu Ainaru Bagatskiu. Jie abu mėgsta paprastą krepšinį, tiesiog nereikia forsuoti žaidimo ar būti savanaudiškam, o gynyboje dažnai keistis ir padėti. Sistemos yra panašios, o toks žaidimas man tinka. Gynyboje galiu dirbti su visų pozicijų žaidėjais, o puolime galiu ne tik rinkti taškus, bet ir prisidėti prie kūrybos, bėgti į greitas atakas.

– Dėl traumų komandoje išbandėte ir lengvojo krašto poziciją, gal ketinate pilnai persiorientuoti į ją?

– Taip, tai tikrai yra vienas iš mano tikslų. Neketinu to skubinti ir dabar būsiu ten, kur reikės treneriui, bet vasarą tikrai tobulinsiu lengvojo krašto įgūdžius, nes noriu būti universalesnis. Universitete žaidžiau mažai, tačiau buvau tarp efektyviausiai dėl kamuolių kovojančių žaidėjų, stabiliai rinkau jų daugiau nei taškų, o dabar noriu pridėti ir „trečio numerio“ pozicijoje. Man tinka tiek europietiškas, tiek amerikietiškas krepšinis, nors NBA ir trūktų ūgio žaisti sunkiuoju kraštu. Dažniausiai mano žaidimas priklauso ir nuo varžovų, geriau sužaidžiu prieš stipresnes komandas. Geriau jaučiuosi labiau organizuotame krepšinyje, nesu vienas iš tų, kurie daug žaistų vienas prieš vieną.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ pirkiniai, skeptiškas žvilgsnis į „Neptūną“, byranti „Labas GAS“, gandai apie „Rytą“, netikėtas Staniulio ėjimas ir „Lietkabelio“ pajėgumas

2 komentarai
Naujausi komentarai (2)
Geriausiai ivertinti (2)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
MISsMATCH