Žinomą strategą Katalonijoje sutikęs M.Sajus: vienu metu galvojau, ar jis manimi nepatenkintas, ar netinku, ar nori atleisti

interviu (2)
Gegužės 29 d. 10:04
M.Sajus dabar yra laisvasis agentas
M.Sajus dabar yra laisvasis agentas
Gabrielė Miknevičiūtė
Krepsinis.net

Martynas Sajus grįžo namo po vienerių metų Katalonijoje. Įdomus, bet ir nelengvas sezonas, tačiau iš jo aukštaūgis išsivežė svarbią pamoką – nepriimti asmeniškai ir nenusivilti savimi, jei minučių negauni tiek, kiek norėtumei.

Manresos „Baxi“ komandoje lietuvis susidūrė su legendiniu treneriu Pedro Martinezu. Jau vykdamas čia M.Sajus žinojo, kad pas šį specialistą lengvo gyvenimo nebus, tad galėjo tuo įsitikinti savo patirtimi.

„Atsimenu, kai man neleido žaisti pirmų rungtynių ir aš galvojau, ar jis nepatenkintas mano treniruotėmis, ar taktiškai netinku, ar jis nori mane atleisti. Žiūri ir nežinai atsakymo“, – šypsojosi centras.

Vis tik išsiskyrimas įvyko pozityvia nata. Nors penkeriose paskutinėse rungtynėse M.Sajus žaidė vos po maždaug 2 minutes, pasibaigus sezonui P.Martinezas parašė žinutę lietuviui.

Per visą sezoną Ispanijos čempionate 25-erių M.Sajus buvo produktyvus: per 11 minučių metė 6,2 taško, atkovojo 3,1 kamuolio ir rinko 6,7 naudingumo balo.

– Ispanijoje žaidėte pirmąkart karjeroje. Kaip jums sekėsi prisijaukinti Kataloniją ir Manresos miestą?

– Manau, puikiai. Man ten gyventi buvo gera, net oras ten užburia. Iš treniruotės išeini pavargęs, bet saulė atgaivina, nėra nusivylimo, vibe’as visai kitas, ispanai atsipūtę, neskuba, yra bendraujantys. Savaitgaliais visi išeina į lauką, tai net galvoji, iš kur čia tiek žmonių. Gyvenimo būdas truputį skiriasi nuo lietuvių, smagu tokioje kultūroje pabūti, pamatyti, kaip katalonai kariauja su ispanais. Kai pasakai, kad nori išmokti ispaniškai, jie sako: ne ne, mokykis katalonų (Šypsosi). Visada įdomu susipažinti su nauja kultūra.

– Sirgalių arenose neturėjote, tai pajausti ispanų ir katalonų akistatų atmosferos neteko. Kur kitur pajausdavote tą katalonų patriotizmą ir priešpriešą su ispanais?

– Sirgalių daug nemačiau, tik trejas paskutines rungtynes grupelė jų susirinkdavo ir skanduodavo, kol eidavome nuo automobilių iki salės. Kiek girdėjau iš aplinkinių, o ir kai pats su „Lietkabeliu“ žaidžiau Manresoje, čia sirgalių buvo pilna salė. Ispanai yra aistringi, jiems sportas kaip religija, panašiai kaip pas mus. Jie nebijo emocijas parodyti, jei kažkas nepatinka, jie ir pasakys.

– Ar šiemet sirgaliai parodydavo jums dėmesį ir kitais būdais, kuomet negalėjo lankytis arenose?

– Turėdavome automobilius su komandos pavadinimu ant šono, tai mums mojuodavo. Dar net nebuvo prasidėjęs sezonas, bet važiuodavai kelyje ir tau mojuodavo. Net nesuprasdavau, gal trukdau ar kas yra. Jie palaiko savo miesto komandą ir domisi viskuo.

Sajus Sajus

– Ar pirmos savaitės naujame mieste ir klube kėlė kažkokių naujų iššūkių pačiam?

– Pačiame mieste nebuvo problemų, jis nedidelis, žmonės malonūs, padeda, patarimų gavau ir iš komandos narių. O treniruotės nuo pat pradžių buvo sunkios, žinojau tai, buvau pasiklausęs žaidėjų, žaidusių pas Pedro. Naujos taktikos, gynybos sistemos ir buvo iššūkis: ar įvykdysiu tai, ar ne, ar pasiseks, ar ne. Pradžioje treneris ypač kreipė dėmesį į detales, kurias turėdavome įvykdyti.

– Daug kas yra pasakojęs, kad pas Pedro Martinezą treniruotėse reikia „arti“ iki paskutinio lašo. Kokia buvo jūsų patirtis?

– Ištvėriau, ištvėriau iki galo, nepraleidau nė vienos treniruotės (Juokiasi). Kai tik atvažiuoji, būna, kad turi daug energijos, motyvacijos, o paskui galvoji, rūbinėje pašneki, kad jau atėjo ir nuovargis. Bet treneris duoda dar ir dar treniruočių, jos yra ilgos ir galiausiai pripranti prie tokio ritmo – persilauži. Nėra kur dėtis. Lengviausia būtų pasiduoti, bet jei nepasiduosi, anksčiau ar vėliau persilauši.

– Po kiek laiko atėjo persilaužymo etapas?

– Po maždaug 2–3 mėnesių. Prasidėjo Ispanijos čempionatas ir po kelių savaičių jaučiau, kad treniruotės nebe taip sekina, ritmas pagautas, žinai, kada pamiegoti ar pavalgyti, kad nebūtų kažkas blogai. Plius, darydavome treniruotes su fizinio rengimo treneriu – taip ir derindavomės.

– Kaip sekėsi megzti ryšį su treneriu ir kokie keliai vedė į jo pasitikėjimą?

– Su pačiu treneriu daug nediskutuodavome, jis daugiau kalbėdavosi su vyresniais, nes turėjome veteranų komandoje. Jei jau kažko reikėdavo, jis akcentuodavo treniruotės metu. Dėl pasitikėjimo... Labai sunku, nežinau. Ir dabar nežinau, ar jis manimi pasitikėjo, ar ne. Buvo rungtynių, kur mane leido žaisti, buvo – kur neleido. Ir jis nepaaiškina, dėl ko. Pakalbėjau su žaidėjais, jie sakė, kad jo toks stilius. Jis turi savo taktikas, dalijasi jas su štabu, bet ne žaidėjais.

– O jei žaidėjas prieitų trenerio ir tiesiai paklaustų, koks yra trenerio požiūris į jį ir kame gali būti bėda, jei jis nežaidžia, Pedro neatsakytų?

– Manau, atsakytų, bet neisi ir neklausi, kodėl taip yra. Jis principingas. Aš įsivaizduoju, jei pradėtumei jam kažką priekaištauti, jis galėtų išvis neleisti tavęs žaisti. Geriau jau su juo sutikti.

– Kai kalbėjome vasarą, sakėte, kad P.Martinezas jus nusižiūrėjo iš rungtynių su „Lietkabeliu“. Kai treneris žinojo, ką perka, buvo susipažinęs ir tikrai norėjo jūsų, ko gero jautėtės išties laukiamas Manresoje?

– Na, taip, buvome čia trys centrai ir treneris norėjo mane ištestuoti. Jis matė, kaip žaidžiau „Lietkabelyje“, bet žaidimas Panevėžyje, Lietuvoje skyrėsi nuo Ispanijos žaidimo stiliaus. Čia žaidimas žymiai greitesnis ir čia buvo sunkiausia užduotis – priprasti prie greito ritmo. Aš įsivaizduoju, kad treneris pirko ne katę maiše, bet matė, kad galiu parodyti gynybą, kokios reikia, jam tai tiko, todėl reikėjo jau treniruočių metu įrodinėti, kad galiu jo strategijose viską atlikti tinkamai.

– Sakote, kad P.Martinezas – principingas specialistas, kuo tai pasireiškė? Ar po pralaimėtų rungtynių, pvz., jūsų laukdavo ilgesnės treniruotės ar kitos nuobaudos?

– Jis nerengs sunkesnės treniruotės, nedarys dviejų treniruočių, bet prisikabinės prie detalių. Prie labai smulkių – net jei kažkur bus ne ta koja, kur jis norės, jog būtų taisyklinga. O po gerų rungtynių jis į visa tai žiūri laisviau.

 

Sajus Sajus

– Kuris sezonas periodas pačiam buvo sunkiausias: ar vos atvykus, ar, kaip minėjote, kai teko priprasti prie krūvių, ar kažkuris kitas?

– Atsimenu, kai man neleido žaisti pirmų rungtynių ir aš galvojau, ar jis nepatenkintas mano treniruotėmis, ar taktiškai netinku, ar jis nori mane atleisti (Juokiasi). Žiūri ir nežinai atsakymo. Tada komandos draugai padėjo, jie sakė: ramiai, treniruokis, ateis rungtynės ir žaisi. Taip ir nutiko – kitose rungtynėse jau žaidžiau. Treneris tiesiog pagal taktikas rinkosi, kur atrodyčiau geriau, o kur prasčiau, nes treneris turėjo trijų centrų pasirinkimą. Sunku pasakyti, ką treneris mąsto kuriuo metu: jei jau atrodo, kad supranti, pasirodo, kad ne (Šypsosi).

– Jau manėte, kad nebeverta ir tą lagaminą kraustyti į spintą?

– Taip, nes šiemet turėjome daug žaidėjų, kurie buvo atleisti. Jei treneriui nepatinka, jis nepasakys, tiesiog atsisveikins. Pedro nelaiko komandoje tų, kurie nepatinka. Visada esi ant įtampos, bet gale sezono jau žinai, kad tavęs neatleis, yra lengviau, nebijai suklysti.

– Kada atvykęs į Ispanijos čempionatą jau realiai pajautėte, koks rimtas iššūkis yra vietinė lyga?

– Greičiai čia kitokie. Pavyzdžiui, yra 24 sekundės atakai, Lietuvoje meti metimą 20-tą sekundę, vos ne laisvas, ir esi vos ne savanaudis. O čia Pedro norėjo, kad žaistume greitai – esi laisvas ir meti. Jis skatina žaidėjus. Aš pats vidutinius metimus ne tiek daug mėtydavau, bet treneris sako: gauni – meti, negalvok, toks krepšinis. Jei esi laisvas – priešininkai blogai ginasi, turi mesti. Geriau pramesti nei mėtyti paskutinę sekundę prastus metimus.

– Manresoje žaidė nemažai lietuvių, kaip vietiniai reaguoja į mūsų tautiečius?

– Ir treneriai yra apie tai kalbėję, ir Dulkys buvo atvykęs – visi teigiamai reaguoja, lietuviai ir europiečiai čia mylimi. Pedro sako, kad lietuviai darbštūs, čia geras krepšinio lygis, mūsiškių nenuvertina tikrai ir juos stebi.

– Deividas Dulkys užsibuvo Manresoje neilgai, bet ko gero buvo malonu bent kažkiek laiko turėti kažką savo šalia.

– Be abejo. Jau ir rūbinėje mums sakydavo: baikite lietuviškai kalbėti, nes visi kalba ispaniškai arba angliškai. Mes ir treniruočių metu pakalbėdavome lietuviškai, įsivaizduoju, ir treneriui tai nepatiko, nes visi mėgsta žinoti, ką kalbame (Šypsosi). Man buvo gerai, su Dulkiu susibendravome, pavakarieniaudavome, rutiną ir įtampą pavykdavo nuimti nuo savęs.

Sajus Sajus

– Kas nutiko, kad per paskutinius savo sezono mačus žaisdavote kukliai – vos po porą minučių. Ar čia ta situacija, kai paaiškinimo Pedro nepateikė?

– Nežinau paaiškinimo daugeliui atvejų šiame sezone, šis ne išimtis (Juokiasi). Pedro po sezono parašė žinutę, kad galbūt sezono gale tikėjausi ne tiek minučių, bet padėkojo man už darbą. Matyt, kažkas lėmė jo sprendimą, nežinau, reikia klausti jo. Jam tiko, kad treniruotėse dirbau gerai, o kad gale neleido į aikštę, čia ne žaidėjo problema. Manau, tai trenerio sprendimas. Jei žaidėjas treniruotėje atiduoda maksimumą, o treneris jo neišleidžia, yra kaip yra.

– Nustebino, kad visą sezoną tylėjęs treneris galiausiai parašė, kad išsiskirtumėte ne pykčių?

– Nustebino. Galvojau, jis parašys: gerai dirbai, geras sezonas ir panašiai – kažką banalaus. Džiugu, kad jis nenustumia žaidėjų kaip įrankių, vis tiek supranta, kad reikia parašyti, supratau, kad jis matė, jog stengiuosi. Iki tol jis nieko man nesakė, ateidavau į rungtynes ir nežinodavau, žaisiu ar nežaisiu. Kartais žaidi 20 minučių, kartais nežaidi. Reikėjo priprasti, bet pripratau, pernelyg neišgyvenau.

– Ar turėjote rungtynių, kurios buvo jums ypatingos reikšmės: ar dėl varžovų, ar mikrodvikovų, ar dar ko kito?

– Aišku, žvaigždynas „Real“, „Barcelona“, smagu ir prieš lietuvius žaisti. Su laiku supratau, kad visos komandos toje lygoje stiprios ir lengvų rungtynių nebus. Reikia dirbti ir galėsi nugalėti kiekvieną komandą, jei atsipalaiduosi, gali nudegti. O dėl įsiminusių žaidėjų, tai kai į Barseloną atvyko Gasolis, man teko išbėgti, bet ne prieš jį – žaidžiau 2 minutes, bet prieš Daviesą. Nuo vaikystės jis žinomas, stebimas, jo judesiai – smagu žiūrėti į jį gyvai, dar smagiau – žaisti prieš jį, tik šįkart neišėjo.

– Turėjote porą gerų rungtynių, kur fiksavote solidžius skaičius (prieš Burgoso „San Pablo“ – 24 tšk., 7 atk. kam., ir 29 n.b. per 22 min, taip pat – 15 tšk., 11 atk. kam., 28 n.b. per 21 min. prieš Fuenlabrados „Urbas“). Koks jausmas, kai sezonas toks nenuspėjamas, kai nesate tikras, kada ir kiek žaisite, bet galiausiai pavyksta pasinaudoti savo šansu maksimaliai?

– Po gerų rungtynių supranti, kad viskas gerai, bet per daug savęs iškelti nereikia. Kitąkart gali nepasisekti. Reikia treniruotis, stengtis ir daryti aikštelėje maksimumą – ar 2, ar 20 minučių. Ne prieš visas komandas gerai sužaisi, turi turėti tokį mentalitetą.

– Gal turėjote asmeninių rodiklių, kuriuos labiausiai norėjote pasigerinti šio sezono metu?

– Daug nuopelnų treneriui, kad pradėjau daugiau mesti iš vidutinio nuotolio. Žinojau, kad treneris pasitiki mano metimu ir man visai neblogai sekėsi. Turbūt mečiau daugiausiai vidutinių metimų per savo karjerą. Pedro yra griežtas, nori išgauti daug, bet pas jį daug išmoksti. Manau, kad visas žinias panaudosiu kitą sezoną ir atrodysiu žymiai labiau pasitikintis savimi. Bus tik geriau.

– Kokia yra jūsų kontrakto situacija?

– Sutartis baigėsi, ji buvo tik metams. Dėl ateities nieko nekalbėjome, sunku pasakyti, ką Pedro mąsto (Juokiasi).

– Bet pats norėtumėte likti ten pat?

– Priklauso nuo trenerio vizijos. Jei sezonas bus toks pats, kaip dabartinio galas, tai sunku. Norėčiau žinoti, kokią mano rolę mato, nes metus laiko jau žaidžiau čia ir treneris galbūt pasakytų, ko iš manęs tikisi, koks sezonas nusimatytų.

– Jei ne Manresa, kam teiktumėte prioritetą? Ispanijos lygos, akivaizdu, neatsisakytumėte.

– Tikrai taip, aukštas lygis, kiekviena komanda rūpinasi žaidėjams ir suteikia puikias sąlygas sportuoti. Tu tik dirbk. Turi būti talentingas ir darbštus, nes susirenka žaidėjai iš viso pasaulio.

– Kokias didžiausias pamokas gavote iš šio sezono?

– Anksčiau labai išgyvenau, jei sužaisdavau prastai arba nežaisdavau. Šį sezoną supratau, kad jei nežaidi, viskas gerai, galima toliau dirbti, stiprinti pasitikėjimą treniruočių metu. Jaučiuosi sustiprėjęs psichologiškai. Smulkūs dalykai manęs nebepaveikia taip, kaip anksčiau. Ar čia jau brandos požymis, nežinau (Juokiasi).

– O kuo anksčiau jums pasireikšdavo reagavimas į tokias situacijas: ar pykdavote, ar po nesėkmingų rungtynių užsidarydavote namie, ar kaip tik eidavote dirbti daugiau – kaip išreikšdavote emocijas?

– Tarkime, yra metimai, esi laisvas ir jų nemeti, nes nepasitiki savimi. Tokie paprasti dalykai. Aikštelėje jautiesi neužtikrintas, kaip sako treneriai, nesi žaidime. Atrodo, viską gerai padarei, bet gale nepataikei. Galvoji, kad nebesu toks geras. Bet ką darydavo Pedro, sakydavo visada dirbti maksimaliai, pas jį nebus progų simuliuoti. Tada automatiškai keli savo pasitikėjimą.

– Kitaip gautųsi net užburtas ratas: nesužaidi gerai, pradedi nervintis, nepasitiki savimi, dėl ko vėl nesužaidi gerai ir taip toliau.

– Taip, dar įtampa iš trenerio, jei prastai žaidi. Kaip ir sakai, gaunasi toks ratas. Ar tu priimsi tai, ar ne, tai tavo sprendimas. Nors ir man kildavo įvairių minčių, bet sakydavau, kad bandysiu padaryti, ką galiu geriausio.  

Bružo ir Pulkovskio podkastas: atsakymai į klausimus. Spausk ir žiūrėk >>

Gairės: sajus, manresos baxi
2 komentarai
Naujausi komentarai (2)
Geriausiai ivertinti (2)
PRO komentarai (1)
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
Eurolyga