A.Šležas: apie auksinius „Ryto“ laikus, sutiktas asmenybes ir klubo ateitį (15)

Rugpjūčio 14 d., 13:40
A.Šležas išlaiko meilę Vilniaus klubui
A.Šležas išlaiko meilę Vilniaus klubui
Šaltinis: BC Rytas

Vilniaus „Rytas“ tęsia rubriką „RytasRetro“ ir pristato pokalbį su viena ryškiausių visų laikų klubo asmenybių Andriumi Šležu.

Daugiau kaip 3 dešimtmečius Vilniaus krepšinio vėliavą nešusi ir skambiomis pergalėmis vilniečius džiuginusi „Statyba“ 1997 m. susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais.

Klubo valdymą perėmė „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupė, naujuoju klubo savininku tapo Gedvydas Vainauskas, o klubo direktoriumi – vienas pirmųjų „Statybos“ žaidėjų Algimantas Ližaitis.

„Statybos-Lietuvos ryto“ pavadinimą pereinamajame sezone turėjęs Vilniaus klubas 1997 m. rudenį pasitiko su 6 naujokais ir vyriausiuoju treneriu Modestu Paulausku. Būtent šis olimpinis čempionas į Vilnių pasikvietė tuomet antroje pagal pajėgumą Lietuvos lygoje (LKAL) žibėjusį 22-ejų puolėją A. Šležą. 10 sezonų „Ryto“ gretose sužaidęs krepšininkas šiandien yra pelnytai įvardinamas kaip viena didžiausių klubo legendų, o jo nuotrauka puošia „Jeep“ arenos palubes.

REKLAMA

A.Šležas tiesiogiai prisidėjo prie visų svarbiausių augančio klubo pergalių. Nuo mažytėje VRM salėje iškovotos LKL bronzos iki euforijoje per Europos taurės ir Eurolygos kovas skęstančios „Siemens“ arenos.

Tvirtas ir amžinas „Ryte“ kaip uola. Visuomet stabilus, patikimas, atsidavęs, palaikantis. Jokių skandalų, drausmės pažeidimų, intrigų. Tai tik kelios iš 99 priežasčių, kodėl sirgaliai iki šiol myli ir gerbia A.Šležą.

„Rytasvilnius.lt“ su šiuo metu treneriu Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) dirbančia legenda kalbėjosi apie pereinamąjį „Statybos-Lietuvos ryto“ etapą, organizacijos augimą įprasminančius momentus ir klubo ateitį.

Visi tikslai – įgyvendinami

– Kokie jūsų prisiminimai apie pereinamąjį „Statybos-Lietuvos ryto“ sezoną?

– Mano karjeroje tai buvo labai svarbus etapas, nes į Vilnių atvažiavau iš savo gimtojo Joniškio. Mane ten 3 metus treniravo M.Paulauskas, o sulaukęs kvietimo treniruoti „Statybą-Lietuvos rytą“, į Vilnių pasikvietė ir mane.

Nors tada komandai sekėsi ne ypač gerai, man patekti į tokią žinomą organizaciją buvo kažkas tokio. Buvo suburta nauja komanda, atėjo naujas klubo savininkas G.Vainauskas. Buvo suburta labai smagi, draugiška ir ambicinga komanda. Vadovai taip pat turėjo dideles ambicijas ir sugebėjo jas perduoti žaidėjams. Man labai įstrigo amžiną atilsį tuometinio klubo direktoriaus A.Ližaičio kalba. Prieš prasidedant sezonui jis atėjo į treniruotę ir pasakė: „Šita komanda suburta ilgam projektui. Šiais metais mes turime būti treti, kitais metais – antri, o dar kitais – pirmi.“

REKLAMA

Mes, žaidėjai, vienas į kitą pažiūrėjome, susižvalgėme. Kai pagalvoji, jo planas buvo teisingas ir įgyvendintas. 2001 m., A.Ližaičiui išėjus amžino poilsio, klubo direktoriumi tapo jaunas ir ambicingas Jonas Vainauskas. Kartais atrodė, kad jo mintys – neįgyvendinamos, bet galutiniam variante įgyvendinta buvo viskas. Tai puikus vadybininkas, derybininkas, palaikęs gerą kontaktą su žaidėjais, kaip, beje, ir jo tėvelis. Visus tuos metus buvau pakliuvęs į superinę organizaciją.

– Kaip sekėsi prisitaikyti prie sostinės ir koks Vilnius buvo 1997 m.?

– Atvykus iš Joniškio Vilnius atrodė didelis miestas. Tikrai reikėjo kelių mėnesių prisitaikyti. Pati komanda priėmė labai gerai. Mane iš karto „globoti“ apsiėmė Virginijus Sirvydis, kuris buvo komandos kapitonas. Gyvenome šalia vienas kito Karoliniškėse. Kol nepažinojau Vilniaus, jis mane vežiodavo į treniruotes, jautėsi jo didelis noras man padėti. Iki šiol esame geri draugai.

– Kaip pavyko užsitarnauti klubo vadovų, trenerių ir sirgalių pasitikėjimą?

– Žinojau, ko klubas nori iš manęs ir ką turiu jam atiduoti. Nesivaikydavau taškų, dariau tą, ką liepdavo treneris, o prie tam tikrų situacijų vieną kitą tašką įmesdavau ir aš. Žaidėjams keičiantis, o man liekant klube, įgijau balsą rūbinėje, kažkokį savo žaidimo lygį. Tekdavo kažką raminti, kažką subarti, būti tarpininku tarp žaidėjų ir trenerių, eiti kalbėtis apie mūsų norus ir poreikius. Dabar juokinga prisiminti, kad trenerio Vlade Djurovičiaus buvau aprėktas ir išvytas iš jo kabineto. Žinojom, koks jis yra ir buvo mažai procentų, kad toje situacijoje sutarsime (juokiasi).

REKLAMA

Pusfinalis prieš „Pamesa“ – įdomiausias barjeras

– Kokie vaizdiniai iškyla pagalvojus apie pirmąjį triumfą LKL čempionate?

– Tai buvo labai gera komanda su ramiuoju Ramūnu Šiškausku, ambicinguoju Arvydu Macijausku, jau patyrusiu Andriumi Giedraičiu, stipriais legionieriais Ericu Elliottu, amžiną atilsį Aleksandru Okunskiu.

Tada finalo serija vyko iki 3 pergalių. Pirmąsias rungtynes pralaimėjome ir pralaimėjome dideliu skirtumu. Bet po to iš eilės iškovojome 3 pergales. Buvo džiaugsmas, kurį sunku nupasakoti. Nežinojome patys, ką ten išdarinėjome. Salėje sugriuvome vienas ant kito, išbėgome į rūbinę, vėl sugriuvome, vėl bėgom į salę. Buvo kažkoks lengvas chaosas, džiaugsmas tryško per kraštus (šypsosi).

– Jums žaidžiant „Ryte“ klubas nuolat augo, stiprėjo. Viena to iliustracijų – beprotiškos Europos taurės atsakomosios pusfinalio rungtynės su Valensijos „Pamesa“, vykusios 2005 m. tuometinėje „Siemens“ arenoje...

– Tais metais buvo surinktas labai geras lietuvių ir legionierių derinys. Robertas Štelmaheris buvo mūsų siela ir tikrai geriausias komandos įžaidėjas. Su savo energija ir noru labai prisidėjo Matthew Nielsenas. Jie buvo mūsų varikliukai ir rūbinėje, ir rungtynių metu. Tas sezonas buvo pradėtas su V.Djurovičium ir jo alinančiomis treniruotėmis. Galima sakyti, kad dėl tų treniruočių intensyvumo ir ilgio buvo perlenkta lazda. Atlaikėme, o po Naujųjų įvyko pasikeitimas – atėjo ramus slovėnas Tomo Mahoričius. Buvo stipriai pasiruošę fiziškai ir su ta banga, su T.Mahoričiaus protu laimėjome pirmąją Europos taurę klubo istorijoje.

REKLAMA

Įdomiausias barjeras buvo pusfinalis su Valensija. Buvo visas žvaigždynas – Igoris Rakoševičius, Dejanas Tomaševičius, Fabricio Oberto, Antoine'as Rigaudeau ir kiti. Pirmosios rungtynės vyko Ispanijoje. Sakyčiau, kad atvažiavome būdami per kuklūs. Pralaimėjome paskutinėmis sekundėmis ir patikėjome, kad galime žaisti. Prieš rungtynes Vilniuje buvo labai stiprus užsivedimas, koncentracija. Kas tą sezoną darydavosi „Siemens“ arenoje... Ji tiesiog lūždavo, būdavo kažkoks išprotėjimas. Visada būdavo pilna arena, palaikymas, skanduotės šūksniai – nepakartojami. Net šiurpas eidavo per kūną.

Finale teko žaisti prieš Kozanės „Makedonikos“. Pirmavome gal 26 taškais, bet varžovai „atmetė“ iki 3 taškų. Jeigu atvirai, tada buvo sudrebėję kojos. Tiesiog per anksti atsipalaidavome ir nedaug trūko, kad būtume buvę nubausti. Patekti į Eurolygą iškovojant Europos taurę buvo be galo smagu.

– Užsiminėte apie ypatingą sirgalių palaikymą. Kaip bėgant metams tas palaikymas keitėsi ir kokį santykį su sirgaliais turite dabar?

– Sirgaliai yra neatsiejama krepšinio ir viso sporto dalis. Jie labai svarbūs sportininkams. Ypač prie prastesnių momentų. Aišku, po gražių momentų jie irgi labai pagyvina atmosferą, tada įvyksta dar didesnis užsivedimas. Tarp fanų ir žaidėjų turi būti kontaktas, tarpusavio supratimas. Fanams reikia pergalių, jiems, kaip ir mums, pralaimėjimai yra skaudūs. Sirgaliams visada patiko pasiaukojantys kovotojai. Sirgaliai aukoja savo laiką, investuoja savo pinigus, perka klubo atributiką, bilietus į rungtynes, važiuoja į išvykos rungtynes. Labai malonu, kad jie buriasi į organizuoto palaikymo grupes. „B tribūna“ apskritai jau tapo istoriniu reiškiniu ir aplink save buria tokius žmones, kurie visada atstovės už komandą ir visada ją palaikys.

REKLAMA

Atmintyje – spalvingos asmenybės

– Jums teko žaisti su labai daug krepšininkų, kurie būtent „Ryte“ žaidė geriausią savo karjeros krepšinį arba sostinė jiems tapo pakilimo taku. Kurie įsiminė labiausiai ne tik savo žaidimu, bet ir charakteriu?

– Kaip minėjau, mane į Vilnių integravo V.Sirvydis ir didelis ačiū jam už tai. Savo ambicingas kalbas savo žaidimu pateisino A.Macijauskas. Ramiu gyvenimu ir darbais aikštėje savo vertę įrodė R.Šiškauskas. Buvo tikrai smagu tai stebėti ir su visais bendrauti.

Buvo daug legionierių, o man labiausiai patinka komandiniai, kurie atvažiuoja ne darytis statistikos, o padėti klubui. Tokie žaidėjai kaip Chuckas Eidsonas, su kuriuo teko metus pažaisti, yra neeiliniai. Jis tikrai nesivaikė taškų, nors vis tiek jų rinkdavo daug, stengėsi gynyboje, darė viską, kad komandai būtų geriau. R.Štelmaheris, M.Nielsenas, Haris Mujazinovičius, buvo kovotojai, atsidavę klubui ir už tai buvo mylimi. Nesinori kažko užmiršti ir neįžeisti, bet tų žaidėjų buvo tikrai labai daug.

Kalbant apie linksmiausias asmenybes, Tyrone'as Nesby buvo labai atsipalaidavęs vyrukas. Manau, kad jeigu būtų norėjęs, jis NBA būtų žaidęs daug ilgiau. Jam galbūt ir krepšinis, ir ta pati muzika buvo hobis. Kiek žinau, jis dainas įrašinėdavo naktimis ir į treniruotes ateidavo ne visada išsimiegojęs. Bet jis mums labai padėjo savo žaidimo lygiu, energija, užsivedimu. Žaidžiant prieš varžovus visada matydavosi jo piktas veidas, noras laimėti. Komandoje jis būdavo labai linksmas, draugiškas, padainuodavo rūbinėje ir pan. (juokiasi).

REKLAMA

– Trenerių ir jų rokiruočių taip pat matėte su kaupu. Prie kurių specialistų buvo žaisti maloniausia, prie kurio – įdomiausia?

– Griežtumu, kaip visada, pasižymi Balkanų specialistai. Pirmas toks buvo mano paminėtas V.Djurovičius. Buvo tikrai alinančios treniruotės ir specifinis bendravimas. Kaip bebūtų, jam vadovaujant mes pralaimėjome tik kartą – jo tėvynėje Serbijoje. Bet atėjus Zmago Sagadinui, Vlade treniruotės nublanko (ilgai juokiasi). Pirmi Z.Sagadino žodžiai buvo tokie: „Pakelkit rankas, kurie esat vedę“. Mes, keli žaidėjai, kurie buvom vedę, pakėlėme rankas. Jis sako: „Kol aš būsiu čia, nematysite savo šeimų“. Buvo tikrai labai sunkios ir ilgos treniruotės – tiek rytinės, tiek vakarinės trukdavo apie 2,5 ar 3 val. Jokio bendravimo, tik rėkimas, maksimalus reikalavimas. Vos spėjame pietus pavalgyti – ir vėl video peržiūros, treniruotės. Aišku, jis viso sezono neišbuvo, bet tiesa ta, kad jeigu išbuvai pas Z.Sagadiną, tavęs Europoje jau neišgąsdins joks treneris.

Labai protingas, intelektualus, bendraujantis ir klausinėjantis treneris buvo Nevenas Spahija. Treniruotės būdavo įdomios, nenuspėjamos. Viena galėjo trukti iki valandos, kitą sykį – 2 val. su rėkimais, kitą kartą – valandą su palaikančiais plojimais ir su pasakymais, kad „šiandien viską gerai atliekate ir nėra tikslo daugiau sportuoti“. Jautėsi komandos susicementavimas, tais metais laimėjome LKL, BBL, gerai žaidėme Eurolygoje.

REKLAMA

„Rytas“ – iki šiol brangiausias klubas

– Iš komandos pasitraukėte po 2007–2008 m. sezono. Kokios buvo to aplinkybės?

– Aš pats nepasitraukiau. Tada treneris buvo Aleksandras Trifunovičius, prie kurio man žaisti teko mažiau minučių, jis rėmėsi ir labiau pasitikėjo kitais žaidėjais. Po sezono A.Trifunovičių pakeitė Antanas Sireika, o gruodį treneriu tapo Rimas Kurtinaitis. Kiek žinau, A.Sireika norėjo mane pasilikti, bet klubas į mano poziciją jau buvo numatęs kitus žaidėjus – galbūt jaunesnius, geresnius. Toks gyvenimas, nieko čia tokio.

Man pačiam nebuvo jokio noro ar minčių ieškoti kitos komandos, tikrai būčiau likęs. Kam kažką keisti, jeigu čia jautiesi puikiai 10 metų? Kaip bebūtų, labai džiaugiausi už klubą ir Vilnių, kad 2008–2009 m. buvo laimėti visi 5 įmanomi trofėjai. „Rytas“ man iki šiol yra brangiausias, mylimiausias ir labiausiai rūpintis klubas.

– Ar buvo sunku atsisveikinti su didžiuoju krepšiniu?

– Karjeros pabaigoje pirmą kartą tapau legionieriumi ir gerus du metus žaidžiau Čekijoje. Sekėsi tikrai neblogai, o paskutinius kelis sezonus praleidau RKL ir NKL čempionatuose. Nebuvau kažkoks išskirtinis, kad reikėtų specialaus atsisveikinimo. Išėjau ir tiek.

REKLAMA

– O kokios mintys kilo stebint Luiso Scolos atsisveikinimą?

– Jeigu būčiau žinojęs, kad taip įvyks, gal nebūtų taip jautru. Bet kai viskas gavosi taip spontaniškai, šiurpas per kūną ėjo kelias minutes. Labai gražus atsisveikinimas – ir iš varžovų, ir iš visų kitų pusių. Taip sustabdyti rungtynes... Aš nebuvau matęs kažko panašaus. Labai jaudinantis momentas. Teko prieš jį žaisti, kai jis rungtyniavo Vitorijos „TAU Ceramica“. Tai superinis, aukščiausio lygio žaidėjas.

– 2008–2010 m. „Ryte“ žaidė dabartinis klubo sporto direktorius Donatas Zavackas. Ką manote apie jį?

– Donatas yra asmenybė su charakteriu. Jis atsiduoda klubui 100 procentų ir visais įmanomais būdais siekia, kad klubas laimėtų. D. Zavackas su klubu laimėjo visus trofėjus, iškovojo ir apgynė LKL čempionų titulą, ko anksčiau klubui niekada nebuvo pavykę padaryti. Taip ir užsitarnaujama pagarba ir meilė, ką D.Zavackas ir padarė.

– Kokią „Ryto“ ateitį matote?

– Rezultatai per dieną neateina. Viskas prasideda nuo pamatų, o pamatai ateina iš Moksleivių lygos. Labai sveikintina, kad nuolat tobulinama jaunimo programa, žaidėjams duodama pasireikšti RKL ir NKL lygose. Visada norėtųsi, kad vyrų komandos lygį pasiektų daugiau jaunimo programos krepšininkų. Kita vertus, nėra taip lengva juos išugdyti, daug kas priklauso nuo medžiagos, kurią treneriai gauna. Daromos nemažos investicijos į jaunimą – kažkas pasiteisins, kažkur bus prašauta. Apibendrinant, tikiu, kad viskas bus gerai.

Bružo ir Pulkovskio podkastas: lapkričio mėnuo Eurolygoje. Spausk ir žiūrėk >>


15 komentarai
Naujausi komentarai (15)
Geriausiai ivertinti (15)
PRO komentarai (2)
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti