„CBet“ atsiskleidžiantis J.Ramanauskas: apie žaidimą prieš pirmąjį NBA šaukimą ir papildomą kliūtį kimbant į „Žalgirį“ (9) interviu

Gruodžio 24 d., 16:00
J.Ramanauskui vėlyva branda nesutrukdė jau 21-erių žaisti LKL (LKL nuotr.)
J.Ramanauskui vėlyva branda nesutrukdė jau 21-erių žaisti LKL (LKL nuotr.)
Rokas Liolaitis

Jonavos „CBet“ žengdama į Lietuvos krepšinio lygą („Betsafe-LKL“) suteikė šansą ir kelių jaunuolių atsiskleidimui. Vienas iš jų – visomis išgalėmis šansą čiumpantis Justinas Ramanauskas.

21 metų 193 cm ūgio įžaidėjas per 20 minučių renka 7,9 taško (35 procentai tritaškių), 1,2 atkovoto kamuolio ir 3 rezultatyvius perdavimus, bei maloniu atradimu tapo net „CBet“ treneriams. Perspektyviausiems savo kartos žaidėjams nepriskirtas kaunietis įrodinėja, kad nuleisti rankų – nevalia.

„Visada žaisdavau dėl to, kad patiko, nebuvau užsibrėžęs, kad būtinai į rinktinę patekti. Vis tiek norėjau žaisti krepšinį, nors ir nesitikėjau būti profesionalu, niekada neskaitė manęs kažkokiu labai perspektyviu“, – tikino gynėjas.

Per trumpą savo karjerą ne kartą tarp Kauno ir Jonavos kursavęs jaunuolis debiutuodamas LKL netruko pelnyti Virginijaus Šeškaus pasitikėjimą. Klube susidarius sunkiai situacijai, kito pasirinkimo „CBet“ štabas tarsi ir neturėjo, bet J.Ramanauskas nenuvylė.

REKLAMA

Jaunuolis išsamiai apžvelgė savo kelią link LKL, kilimą laipteliais „Žalgirio“ sistemoje, darbą su Šarūnu Jasikevičiumi, žaidimą prieš ryškiausius Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) talentus bei artimiausios ateities iššūkius.

– Esi vienas retų Jonavos komandos žaidėjų, kurie gyvena Kaune, tik tu ir Juanas Palaciosas. Logistinis sprendimas?

– Kitiems gal atrodo, kad sunku važinėti, bet realiai pusvalandis ir nuvažiuoji. Man atrodo, kad ir šiaip kauniečių daugiau komandoje nėra. Juanui gal šiaip faina, kad gali Kaune gyventi, geresnį butą gal turi.

– Kada atėjo tas momentas gyvenimas, kai supratote, kad gyvensite iš krepšinio?

– Net nežinau, gal į „Žalgirio“ dublerius atėjęs labiau susimąsčiau, kad gali kažkas pavykti. Visada atsargiai žiūrėjau, negalvojau, kad tikrai žaisiu krepšinį, bet dubleriuose supratau, kad čia gerai pasirodžius gali pavykti ir aukščiau užsikabinti.

Ramanauskas Ramanauskas

REKLAMA

– O kada dubleriuose atėjo tas jausmas, kad galima čia lyderiu būti?

– Prieš ateinant į dublerius tikrai taip negalvojau, atsargiai žiūrėjau, kaip ten seksis, nes tikrai surenka geriausius jaunus visos Lietuvos žaidėjus. Pradžioje sezono buvome du įžaidėjai, aš ir Kerras Kriisa, o jam išvykus į Prienus man teko dar daugiau minučių, iniciatyvos, gerai sekėsi ir tada pradėjau jausti, kad kodėl ne? Galiu ir aš į aukštesnį lygį šokti.

– Bandėte patekti ir į šešiolikmečių, aštuoniolikmečių rinktines, bet nepavyko, ar nenumušė tai motyvacijos?

– Nepasakyčiau. Visada žaisdavau dėl to, kad patiko, nebuvau užsibrėžęs, kad būtinai į rinktinę patekti. Vis tiek norėjau žaisti krepšinį, nors ir nesitikėjau būti profesionalu, niekada neskaitė manęs kažkokiu labai perspektyviu. Tuo labiau, visada žaisdavai prieš tuos, kurie ir pateko į rinktinę bei nebuvo taip, kad į vienus vartus gautum. Labai galvos dėl to nekvaršinau.

– 2000-aisiais gimusių gynėjų kartų yra be proto talentinga, Rokas Jokubaitis, Dovydas Giedraitis, Deividas Sirvydis... Ar jau žaidžiant tarpusavyje jautėsi, kad jie netrukus šaus į Eurolygą ar NBA?

REKLAMA

– Tada sunku buvo nuspėti, net nepagalvosi. Aišku, matėsi, kad jie talentingi, geri, bet kad Sirvydis bus pašauktas NBA naujokų biržoje, o Jokubaitis žais taip kaip žaidžia Barselonoje buvo labai sunku pagalvoti. Tikrai labai talentinga karta, rinktinės buvo stiprios, konkurencija didelė ir mano pozicijoje. Dėl to ir buvo sunku į tas rinktines patekti.

– O paties pozicija nuo pat vaikystės buvo įžaisti kamuolį?

– Na taip. Moksleiviuose visada žaisdavau įžaidėju, Jonavoje ir dubleriuose teko pabūti ir atakuojančiu gynėju, bet įžaidėjas išliko pagrindine pozicija. Tiek man pačiam patiko, tiek treneriai statydavo. Dubleriuose antrą sezoną turėjome daug įžaidėjų, mane bandydavo „antru numeriu“, treneris gal pats kažkiek neapsisprendęs buvo, nes ir pats mėgstu mesti, bet vis tiek sakydavo, kad įžaidėju geriau sekasi.

– Asmeniniuose epizodų rinkiniuose vis dėlto dominuoja metimai...

REKLAMA

– Natūraliai taip gaunasi, toks mano žaidimo stilius. Gal čia yra ir vieta patobulėti, kaip įžaidėjui, daugiau komandos draugus įtraukiant.

– Teko ne kartą pasimėtyti tarp Kauno ir Jonavos, kodėl taip įvyko, kad ne pirmu bandymu įsitvirtinote Jonavoje?

– Pirmą kartą atvykęs į Jonavą radau įdomią situaciją, turkas treneris, kažkokie rėmėjai, sezono pradžia buvo keista. Mane paėmė į komandą, bet sėdėjau ant suolo, nežaidžiau, mes pralaiminėdavome, aš eidavau žaisti į RKL už Jonavą, bet ten nesąmonė buvo, labai silpna komanda, paskutinė vieta. Daug taškų primeti, bet kažkokios naudos nėra ten žaisti. Viduryje sezono mano krepšinio mokyklos treneris Šarūnas Zablockis, kuris dirbo ir trečiosios „Žalgirio“ komandos štabe, pakvietė mane pas juos. Tada man teko dažnai treniruotis ir su dublerių komanda, trečioje buvau tarp lyderių. Tada mane susigrąžino Jonava, nes išėjo turkai, atėjo Rimantas Grigas, pasikeitė nemažai žaidėjų, o aš jau buvau pas juos registruotas. Paskambino, sako, kad nori, jog sugrįžčiau ir sezono pabaigoje visai užsikabinau. Vasarą mane pakvietė į jaunimo rinktinę, o tada paskambino ir iš dublerių.

– Ta pirmoji patirtis vyrų krepšinyje padėjo ir kaip žmogui subręsti?

REKLAMA

– Taip, faktas, kad išmoksti psichologiškai susitvarkyti su tam tikromis situacijomis, tvirtesnis tampi, daugiau įtampos gali pakelti. Vis tiek jaunam žaidėjui nepavyksta išlaikyti to stabilumo, būna aukštyn žemyn ir išmoksti susitvarkyti su spaudimu bei svyravimais.

– Būnant devyniolikos, kai kaip asmenybei reikia įsitvirtinti ne tik krepšinyje, bet ir suaugusiojo gyvenime, ant galvos užkrito pandemija. Ar labai ji pakoregavo gyvenimiškus planus?

– Nepasakyčiau. Buvo gaila, kad ta pati pirma banga nutraukė mūsų sezoną, su dubleriais turėjome gerą komandą ir būtų buvę įdomu pažiūrėti, kaip būtų pasisekę atkrintamosiose. Nepasakyčiau, kad labai kažką sujaukė, toliau žaidi, toliau studijuoji.

– Kalbant apie studijas, esi vienas retų LKL žaidėjų, kurie dar žaidžia ir LSKL. Ką pavyksta pasisemti iš tokios patirties?

– Man tai smagu, patinka taip pažaisti, nėra jokios įtampos, niekas neknisa proto, ateini pažaisti ir tiek. Norisi ir universitetui duoklę atiduoti, jiems vis tiek norisi laimėti, kad sužaistum, tai ir ateini. Treneris Arūnas Juknevičius visada stengiasi surinkti, kas gali, kad atvažiuotų, o rungtynėse per daug nesikiša, susirenkame LKL žaidėjai ir susitvarkome. Nesakyčiau, kad labai spaudžia.

REKLAMA

– „Žalgirio“ jaunimo tendencija studijuoti VDU gaji jau daugybę metų. Tai įkvėpė vyresnių žaidėjų patirtys?

– Aš pats KTU studijavau dvejus metus, o šiais metais perėjau. Vasarą man pasiūlė 3x3 turnyruose pažaisti už VDU, norėjo, kad ateičiau, ir tikrai nesigailiu, kad išbandžiau. Man ta patirtis patiko, o jie norėjo, kad ateičiau pas juos ir studijuoti. Tiesiog pratęsiau tas pačias studijas, kurias pradėjau KTU. Labiau sportinis sprendimas nei akademinis.

– O 3x3 sporte ketinate įleisti gilesnes šaknis, dairytis į Paryžiaus olimpiadą?

– Jei įprastame krepšinyje seksis gerai, tai gali būti sunkiai suderinama. Aišku, vasarą gali žaisti, bet vasarą norisi ir pailsėti, individualiai pasportuoti, o norint gerai žaisti 3x3 taip pat reikia treniruotis, nes tas sportas turi savo specifiką. Turi pastoviai žaisti, treniruotis, o tuomet neliktų laiko ir kitiems dalykams. Konkrečių tikslų neturiu, bet vasarą tai labai patiko.

VDU 3x3 VDU 3x3

REKLAMA

– Kontraktas su klubu nemaišo žaisti su mėgėjais LSKL ar 3x3?

– Nepasakyčiau. Kai buvau „Žalgiryje“, man atrodo, kad buvo, detaliai ten viskas. Konkrečiai nepasakysiu, bet žinau, kad buvo kažkokie ribojimai, tam tikrų dalykų negalėjau.

– Kalbant apie kontraktus, kada teko pirmą kartą sulaukti agentų pasiūlymų bendradarbiauti?

– Gal devyniolikos... Neatsimenu, kada pirmasis kontaktas su Šarūnu Broga buvo, bet maždaug tokio amžiaus, jau dubleriuose žaidžiau. Anksčiau tikrai nebuvo, kad visi labai norėtų. Prie perspektyviausių manau labai anksti prisistato, man taip nebuvo.

– Tokį vėlyvą atsiskleidimą lėmė vėlavęs brendimas ar užtruko įgūdžių šlifavimas?

– Gal šiek tiek ir brandos. Konkurencija, siekiant patekti į dublerius mano metų grupėje nuolat buvo perspektyvių įžaidėjų, užtruko, kol jie išėjo į aukštesnį lygį ar nukonkuravau kelis. Dubleriuose visi gali kilti aukščiau, Mantas Rubštavičius jau dabar galėtų LKL žaisti, įžaidėjai, Titas Sargiūnas, Dominykas Stenionis irgi galėtų kilti aukštyn.

– T.Sargiūnas ir M.Rubštavičius jau spėjo debiutuoti LKL su „Žalgirio“ marškinėliais, nėra apmaudu, kad pačiam neteko pagrindinės komandos marškinėlių apsivilkti?

REKLAMA

– Nėra kažkokio apmaudo. Vis tiek teko pasitreniruoti su pagrindine komanda, tiek prie Šarūno Jasikevičiaus, tiek prie Martino Schillerio. Ta patirtis įsiminė. Esu patenkintas tuo laiku „Žalgiryje“, gavau patirčių, o kad nesužaidžiau – neapgailestauju.

– Pačiam, kaip dubleriui, pasijautė tie skirtumai tarp Š.Jasikevičiaus ir M.Schillerio?

– Taip, treniruočių pobūdis irgi skyrėsi. Vis tiek Šaras griežtesnis, manau tai ir rungtynėse matėsi. Schilleris toks ramesnis, pozityvesnis, tai tikrai jautėsi. Šaro griežtumas ir krepšinio suvokimas, tikslumo akcentavimas, pamačiau, dėl ko jis toks gerbiamas.

– Griežtumas yra ta savybė, kuria tarsi nepasižymi laisvesnį krepšinį propaguojantis Virginijus Šeškus. Treniruotės taip pat vyksta gana laisvai?

– Žaidime jis duoda laisvės, leidžia žaidėjams mesti, išnaudoti savo stipriąsias puses, ypač puolime. Aišku, gal taip neatrodo, bet ir per rungtynes būna, kad griežtai pasako, užrėkia, tik iš šono nesimato. Jis turi ir tą pusę. Tikrai būna, kad po rungtynių ir atsiprašo, nes yra emocionalus, o atvėsęs galvoja kitaip.

– O ar griežtumo buvo daugiau pastaruoju metu, kai turėjote atkarpą, per kurią laimėjote tik vieną iš septynių mačų?

REKLAMA

– Ne... Tie mūsų pralaimėjimai buvo dėl visiško iškritimo, tiesiog neturėjome žmonių ir negalėjome treniruotėse labai stipriai dirbti. Šešiese likus tai ir negalėjo pasikeisti. Tuo metu dar visai neblogai žaidėme, prieš Uteną, Šiaulius, „Rytą“ dar galėjome kabintis į pergalę. Prieš Prienus laimėjome, kaip ir privalėjome. Dabar traumuotiems žaidėjams grįžtant, bet vis tiek pralaimint buvo gal kiek apmaudžiau, bet nepasakyčiau, kad labai pasikeitė požiūris.

– Jums šiame periode teko daug žaidimo laiko, kuris išnaudotas neblogai, bet pergalės neatėjo. Kaip šią atkarpą galite įvertinti asmeniškai?

– Vis tiek buvo sunku, daug rungtynių, maža rotacija. Man – faina, daug žaisti gaudavau, praktiškai nėra įžaidėjų, Dubinskis išvažiavo, Lecomte‘as traumuotas. Iš kitos pusės – sunku. Pralaimi kelias rungtynes iš eilės, psichologiškai sunkiau pasidaro, labai nori atsigriebti. Supranti, kad negali sau leisti ir gadinti žaidimo, nes pagrindiniu įžaidėju gavausi. Gal pats sau to nesakai, bet pasąmonėje yra jausmas, kad tikrai manęs nekeis, net ir prametus ar suklydus ir pasitiki labiau. Kartu smagu, bet ir sunku.

Ramanauskas Ramanauskas

REKLAMA

– Prie to įtempto tvarkaraščio prisidėjo ir neįprastas KMT formatas, kuriame kai kurie klubai naudojo kitokias rotacijas nei LKL. Ar jūsų komandoje buvo skirtingas požiūris į skirtingus frontus?

– Nesakyčiau, kad požiūris skyrėsi, bet formatas tikrai toks savotiškas. Labai daug rungtynių su tomis pačiomis komandomis gaunasi, prieš Prienus jau tris kartus žaidėme ir dar laukia. Nepasakyčiau, kad jaučiasi kažkokie skirtumai, mes nelengvai iš tos grupės išėjome. Pas mus gal to nebuvo, nes ir rotacijos nebuvo, kurią keisti, su šešiais žaidėjais.

– KMT ketvirtfinalyje žaisite prieš „Žalgirį“, kurį papildė jūsų komandoje sezoną pradėjęs Evaldas Beržininkaitis. Kaip reikės tvarkytis su tokiu iššūkiu?

– Juokaujame, kad bus sunku, nes visus pažįsta, visus derinius žino. Tikrai nežinau, kaip bus, dar „Žalgiriui“ nesiruošėme. Bus įdomu, kokių naujovių treneris sugalvos.

– Visą karjerą leidžiate Lietuvoje, o dauguma krepšinio funkcionierių skundžiasi talentų nutekėjimu į užsienį. Ar buvo variantų išvažiuoti į užsienį?

– Nebuvo. Aš vis tiek iš Jonavos į dublerius, tada atgal į Jonavą. Daugiau apie LKL galvojome. Sunku jaunam ir be patirties įžaidėjui užsienyje gerą darbą rasti. Manau, kad yra visos galimybės šauti iki rinktinės lygio. Suprantu, kad kiti pasirenka užsienį, ten irgi yra pliusų kažkokių, bet galima ir per Lietuvą, nuo NKL ir aukštyn. Rodysi rezultatus ir pateksi į tinkamus akiračius, turime ir Europos taurės, ir FIBA Čempionų lygos komandas, Eurolygos – taip pat. Kol studijuoju, man ir patogiau likti Lietuvoje, nes noriu pabaigti mokslus. Kol pakankamai jaunas esu, manau, kad po kelių metų labiau pasirengęs būčiau važiuoti.

REKLAMA

– „Žalgirio“ sistemoje atsirado daugiau legionierių, tiek pagrindinėje komandoje, tiek dubleriuose, tas pats Kerras Kriisa, Joshua Bonga. Kaip priimate tokius iššūkius?

– Priimame. Vis tiek suprantame, kad „Žalgiris“ yra Europos komanda ir aukšto lygio organizacija, jie nori užsiauginti žaidėjus pagrindinei komandai. Žiūri į užsienį, jei gali pasiimti kažkokius talentus, pasiims. Komandoje vis tiek šiltai juos priimame, o konkurencija visada yra. Ateidamas žinai, kad bus tavo pozicijoje trys žaidėjai apylygiai ir reikės rodyti, ką gali. Niekas neduos minučių bet kiek už nieką. RKL žaidžiau ir su Louisu Stormarku iš Danijos, jam sunkiau sekėsi. Vis tiek nebuvo, kad visai iš konteksto iškristų, treniruotėse jis normaliai atrodė. Su Bonga irgi susitikau, kai baiginėjome praėjusį sezoną, jis dalyvavo peržiūroje. 2005 metų gimimo žaidėjas, labai jaunas, bet jau visai normalus. Dabar jam gal dar sunku, bet dar po metų prasimuš. Jo brolis NBA žaidžia.

– NBA žaidžiantis jo brolis yra tik metais vyresnis už jus. O su kokiais ryškiausiais talentais teko susidurti savo kartoje?

– Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinktinė buvo stipri. Šių metų pirmas šaukimas Cade‘as Cunninghamas atvažiavo, Jalenas Greenas, antrasis. Iš tos rinktinės NBA žaidžia gal penki ar šeši žaidėjai. Pas serbus buvo Filipas Petruševas. Pas mus Jokubaitis ir Sirvydis buvo. Su amerikiečiais žaidėme grupėje ir pusfinalyje, buvo to jauduliuko. Grupėje visai sukovojome, ketvirtajame kėlinyje turėjome -10, o pusfinalyje jau sunku buvo. Labai atletiški, spaudžia, visas rungtynes taiko zoninį spaudimą, kamuolius periminėja, atrodo, kad laisvas esi, veržiesi ir jie blokus deda. Ir pas juos pusė rinktinės dar jaunesni buvo, o finale turėjo vargu su Malio rinktine. Parodė, kad galima kapotis.

„Bružas ir Pulkovskis“: NBA naujokų biržos įdomiausi žaidėjai, geriausi laisvieji agentai, lietuvių likimas ir klubų ėjimų galimybės


9 komentarai
Naujausi komentarai (9)
Geriausiai ivertinti (9)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti