Krepšiniu gyvenantis T.Šležas: apie tobulintą E.Ulanovo metimą ir tai, ko nedaro 85 procentai žaidėjų (8) interviu

liepos 26 d., 10:51
T.Šležas gyvena krepšiniu (BNS nuotr.)
T.Šležas gyvena krepšiniu (BNS nuotr.)
Šaltinis: LKL

Jau beveik du vasaros mėnesius Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) arenose nebesigirdi kamuolių bumbsėjimo, teisėjų švilpukų ir sirgalių keliamo triukšmo, tačiau tai nereiškia, kad krepšinio pasaulio atstovai užmiršta savo profesijas ir nustoja apie jas galvoję.

Vienas tokių oranžinio kamuolio fanatikų – Tautvydas Šležas. 32-ejų buvęs krepšininkas sportbačius ant vinies pakabino dar prieš porą metų, bet iškart po to panėrė į net kelis naujus amplua visai šalia aikštelės.

Per pastaruosius dvejus metus jis spėjo save išmėginti sporto vadyboje, užimdamas analitiko kėdę komentavo NBA ir ACB lygų mačus bei individualiai plušėjo su žaidėjais, kurie nori patobulinti savo įgūdžius.

Ypatingai geras metas tobulinti ne tik judesius ar metimą, bet ir krepšinio išprusimo lygį, yra vasara, kuomet T.Šležas čiumpa kelioninius krepšius, įsėda į lėktuvą ir pasileidžia į tai, ką jis vadina krepšinio kelionėmis.

REKLAMA

„Taip, jau kokie penkeri metai, kai visos vasaros tam paskirtos, – bendraudamas su tinklalapiu LKL.lt kalbėjo T.Šležas. – Kiti keliauja į šiltus kraštus pailsėti ir pagulėti. Man krepšinio kelionės yra visiškas fetišas. Tai yra nerealu, atsiranda vis daugiau kontaktų, daugiau sužinai, pasikeiti nuomonėmis. Nieko nėra geriau už krepšinio keliones. Per darbą geriausia pažinti svetimas kultūras.“

Paskutinįkart LKL ant parketo T.Šležas pasirodė jau prieš aštuonerius metus, kai 2013–2014 m. sezone atstovavo Alytaus „Dzūkijai“. Iki tol jis buvo spėjęs sužaisti ir eilėje kitų Lietuvos komandų – Vilniaus „Lietuvos ryte“ bei „Perle“, Utenos „Juventus“ bei „Prienuose“. Vėliau „centro“ pozicijoje rungtyniavęs žaidėjas išvyko į Austriją, kelis metus praleido Ispanijoje ir aktyvią karjerą užbaigė sezonu Tartu „Ulikool“ klube Estijoje.

Mąstyti apie kitą gyvenimo etapą, kuriame būtų galima ir toliau likti krepšinyje, nuolat juo kvėpuoti, tačiau siekti jau kitos srities aukštumų, krepšininkas pradėjo dar likus keleriems metams iki karjeros pabaigos. Visgi ambicijos, atėjęs supratimas apie nepernelyg sėkmingą karjerą ir patirta sunki čiurnos trauma T.Šležą privertė galutinai žengti žingsnį link naujų tikslų. Ilgoje perspektyvoje tai – darbas NBA klubo biure.

REKLAMA

Pakeliui į svajonę visas įmanomas žinias ir patirtis sugerti mėginantis specialistas šiemet krepšinio salėje pluša su būriu aukščiausio lygio Lietuvos krepšininkų – Edgaru Ulanovu, Mariumi Grigoniu, Tomu Dimša, Pauliumi Soroku, Sauliumi Kulviečiu. Treniruotės su šiais žaidėjais, pasak pašnekovo, neprailgsta.

„Vienas malonumas su tokiais žaidėjais dirbti – informacijos priėmimas, krepšinio supratimas yra kito lygio. Ispanijoje labai daug dirbu su įvairiausių tautybių krepšininkais ties tuo, visai kitaip yra su lietuviais – vaibas, bendras supratimas. Labai smagu, kad jie pasitiki manimi, gerai sutariame ir su jais laikas skrieja“, – darbo užkulisius atskleidė treneris.

Jūsų dėmesiui – portalo LKL.lt interviu su T.Šležu.

– Pokalbio metu esate krepšinio stovykloje Šveicarijoje. Kuo ten užsiimate?

– Draugas iš Serbijos penktus metus iš eilės organizuoja stovyklą Ciuriche. Pirmąkart dalyvauju, stovykla plečiasi – 150 vaikų, yra ir vietinė komanda, iki 22-ejų metų, kur yra visai kokybiškų žaidėjų. Daugiausia darbo su jais, vyksta pasiruošimas baigiamosioms rungtynėms prieš profesionalų komandą, kuri atvažiuoja iš kito miesto.

REKLAMA

Esu krepšinyje, maluosi visą dieną. Gera kompanija, daug internacionalo – treneriai iš kelių skirtingų šalių. Nemažai serbų, man Balkanų kultūra imponuoja. Laikas skrenda, kaifas būti tokiose vietose. Ciuriche ir apskritai Šveicarijoje nėra stiprios krepšinio kultūros, tad labai įdomu pasidalinti įžvalgomis, patirtimis, su vietiniais treneriais ir užsieniečiais pasikeisti informacija.

– Tokios savotiškos komandiruotės jums jau tapo įprastos?

– Taip, jau kokie penkeri metai, kai visos vasaros tam paskirtos. Kiti keliauja į šiltus kraštus pailsėti ir pagulėti. Man krepšinio kelionės yra visiškas fetišas. Tai yra nerealu, atsiranda vis daugiau kontaktų, daugiau sužinai, pasikeiti nuomonėmis. Nieko nėra geriau už krepšinio keliones. Per darbą geriausia pažinti svetimas kultūras.

– Dar nebaigęs profesionalo karjeros pradėjote ruoštis kitam etapui?

– Taip, man buvo 26-eri metai ir panašiai. Karjera nebuvo pati sėkmingiausia, ne visada esu linkęs labai giliai apie ją kalbėti. Labai daug prastų sprendimų, trūko supratimo apie gyvenimą, o su krepšiniu viskas persipina. Labai patinka darbas su žmonėmis, esu visiškas krepšinio fanatikas, perfekcionistas. Pamačiau, kad į aukštą lygį dėl vienų ar kitų priežasčių aš nekilsiu ir nusprendžiau eiti į tą vietą, kur galėčiau 24/7 galvoti apie krepšinį, man tas labai patinka. Mėgaujuosi viskuo, išskyrus agentavimą ir teisėjavimą, to niekada nedarysiu.

REKLAMA

– Kur ir kada buvo tas lūžis, kai teko priimti tokius sprendimus?

– 29-erių baigiau sezoną Tartu komandoje, kur gerai sekėsi, bet nusilaužiau čiurną taip, kad negalėjau paeiti 2 mėnesius ir visa tai priėmiau kaip gyvenimo siųstą signalą. Tada prasidėjo karantinas – dar viena gera proga susidėlioti mintims – ko aš noriu ir ko nenoriu. Po to laipsniškai visus dalykus ir dariau. Kitą kartą prisipumpuoji tiek teorijos, bet praktika yra kitas žvėris, tai galva sprogsta nuo informacijos. Dabar svarbu save išdalinti per praktiką ir mokytis iš klaidų.

– Per karantiną pirmą kartą save išsibandėte NBA komentatoriaus kėdėje. Kaip atėjo tokia patirtis?

– Komentavome, kai vyko NBA burbulas, gavosi labai daug ankstyvų rungtynių, apie 18–19 val., nes naktį niekada neidavau komentuoti. Esu grynas dienos žmogus, o naktį neveikia nei smegenys, nei liežuvis. Labai daug komentavome, buvo faina. Tuomet ir įvyko tas lūžis kalbant apie viešąją erdvę, nes šiaip esu introvertas. Nemėgstu viešumo, kitų dalykų, bet labai patiko kalbėti apie krepšinį, laikas tiesiog skrisdavo.

Su draugais sekmadienį įsijungėme NBA ir mačiau, kad turėčiau ką pridurti prie jau esamų įžvalgų. Aš jiems nusiunčiau elektroninį laišką dar prieš karantiną. Po pusės metų jie man atrašė ir iš viso to gražiai rutuliojosi visi dalykai.

REKLAMA

– Koks jūsų požiūris į komentavimą?

– Lietuvoje komentavimas yra truputį nuspardytas nuo senų laikų. Toje pačioje Ispanijoje ir Amerikoje žaviuosi daugeliu trenerių ir apžvalgininkų, kurie kalba apie krepšinį. Pavyzdžiui, Jeffas Van Gundy, Timas Legleris, J.J.Redickas. Pas mus tos kultūros truputį nėra, bet tai geras būdas dirbant krepšinyje palaikyti savo reakciją, kas vyksta aikštėje.

Ispanijoje kviečia rimtus trenerius, krepšinio veikėjus. Kai bičiuliams Ispanijoje pasakydavau, kad Lietuvoje gyvame eteryje analizuoju NBA ar ACB rungtynes, tai sakydavo „Vau, geras, pas mus kviečia tik labai gerus specialistus, kurie kažkodėl sėdi be darbo.“

Tie dalykai visada padėdavo vasaros metu išlaikyti mintį ant krepšinio, laikas skrisdavo.

– Kur matote save artimiausiu metu, ar jau žinote, ką veiksite naujajame sezone?

– Turėjau pasiūlymų, bet nusprendžiau, kad lieku Lietuvoje, noriu čia pagyventi ir turiu vidinį jausmą, kad šiuo momentu man reikia pasilikti. Lygiagrečiai mane traukia treniravimas, tam turiu daug aistros. Komandos komplektacija yra daugiau ramesnis darbas, kai sėdi ofise, skautini žaidėjus. Pagrindinė gyvenimo svajonė – dirbti NBA vadyboje. Tai, ką padarė Artūras Karnišovas, bet iki šito yra dar labai toli ir visas gyvenimas prieš akis. Lieku Lietuvoje, turiu susitarimą su komanda, bet negaliu iki rugpjūčio vidurio oficialiai sakyti.

REKLAMA

– Socialiniuose tinkluose matėme, kad padėjote ruoštis sezonui eilei krepšininkų, tarp jų ir E.Ulanovui. Kaip vasarą atrodo tokių treniruočių ritmas?

– Nesu pats didžiausias tų individualių treniruočių fanas, viso sezono metu negalėčiau to dirbti, man pabostų, bet vasarą pačios geriausios atostogos, kai krepšinį lankstai iš visų pusių ir tobulėji. Aš ir sezono metu stebiu daug rungtynių ir žinau visų žaidėjų situacijas, prieš sportuojant su jais, pilnai pasiruošiu, persitariu, ties kur jie norėtu patobulėti.

Vieni nori tobulėti, kiti nori „galąsti kirvį“ ties tuo, ką turi. Ulanovas prašė daugiau metimų, kojų darbo, mažiau nugara į krepšį, nes sezono metu ir taip prisižaidžia. Su Soroku kita situacija, Trevize jis dabar žais daugiau „penktu“ numeriu, tad reikia pasiruošti, kad greičiu apeitų „centrus“.

Pasiruošimas yra ir ilgas, ir neilgas, pasiruošiu per 10–15 minučių vakare, nes viso sezono metu juos stebiu, žinau visus jų įgūdžius, o po to mes eigoje prisitaikome. Treniruotės trunka apie 45 minutes su geru, rimtu intensyvumu, o po to yra atliekami metimai.

Vienas malonumas su tokiais žaidėjais dirbti – informacijos priėmimas, krepšinio supratimas yra kito lygio. Ispanijoje labai daug dirbu su įvairiausių tautybių krepšininkais ties tuo, visai kitaip yra su lietuviais – vaibas, bendras supratimas. Labai smagu, kad jie pasitiki manimi, gerai sutariame ir su jais laikas skrieja.

REKLAMA

– Kiek anksti žaidėjai planuojasi individualų darbą ir kiek krepšininkų vienu metu gali aprėpti per treniruotes?

– Per dieną imti 20 žmonių nesinori, imu ne daugiau 3–4. Nesu pats didžiausias fanas, kai žaidėjai sukinėja kepurę ar mušinėja teniso kamuoliukus ir kitoje rankoje krepšinio kamuolį. Yra žaidybinės situacijos be kontakto – jo yra tik tiek, kiek duodu su pagalvėle. Tai yra ir žaidybinis ritmas, ir sumažėja traumų galimybės.

Visus gerai pažįstu, keli yra geri draugai, mes visada palaikome ryšį. Nebuvo taip, kad tartumėmės. Turėjau pasiūlymų dirbti žaidėjų tobulinimo srityje, bet atsisakiau, nes visus metus būtu nuobodu. Dabar yra vasara, ryte padarai vieną, dieną pasportuoji, o vakare dar komentuoji rungtynes, grįžęs porą jų pažiūri. Vasarinis ritmas tam yra idealus.

– Sezono metu tikriausiai tai tampa sudėtingesniu darbu dėl komandinių treniruočių.

– Sezono metu jau prisitaikai, ir ruošiesi prieš rungtynes, karpai vaizdo įrašus, parodai žaidėjui prieš treniruotę tas situacijas ir jas atidirbi 30 minučių, taisai jį aikštelėje. Vasarą yra kitas reikalas, nes jie pasako, ko nori. Tarkime, Dimšos ir Grigonio atveju žinau visus rinktinės derinius, kokios yra jų, kaip krepšininkų, tendencijos ir pagal tai dėliojamės opcijas.

REKLAMA

– E.Ulanovo atveju, kokių pasikeitimų galime išvysti naujajame sezone?

– Nemanau, kad jis yra tokio amžiaus, kad pradėtų staigiai iš 8 metrų mėtyti tritaškius. Pagrindinis dalykas, kad jis buvo kurį laiką nesportavęs – ilsėjosi, turėjo vestuves ir laiką su šeima, kas yra svarbiausias dalykas. Įvedinėjome jį per kojų darbą, tuomet spot-up metimai, metimai po driblingo, o gale uždedame 30 procentų žaidimo nugara į krepšį – verpstės ir panašūs dalykai.

Nėra su juo kažko specialaus – ieškome ritmo, kojų darbo, kad pramuštų kvėpavimą, bet svarbiausias dalykas, kad būtų gera atmosfera, nes jei dirbi ir tą valandą esi sukandęs dantis, nepagauni bajerio, yra sunku dirbti. Šiuo atveju, su tuo pasisekė, nes visi yra panašaus mentaliteto ir požiūrio į kasdienybę. Lengva dirbti, po treniruočių visas reikalas užsitęsia iki valandos, kol išsišneki apie trenerius, žaidėjus, kas kur pasirašė ir t.t. Esu baigęs įvairių trenerių, pas kuriuos tie krepšininkai žaidžia, kursus, tad man įdomu pakalbėti apie visokias smulkmenas, detales, kurių viešumoje nelabai rasi. Laikas eina smagiai.

– Ar įmanoma įžvelgti kažkokių tendencijų Lietuvos krepšininkų individualiame pasiruošime, lyginant su kitų šalių, pavyzdžiui Ispanijos, pasiruošimu?

REKLAMA

– Kas man patinka, kad pas mus yra daug daugiau charakterio, fiziškumo, naglumo. Tai nėra akmuo į ispanų daržą, tai kitokia kultūra, bet ten yra labai daug technikos, ką ir aš bandau daryti. Darau mišinį – nuo Serbijos iki Ispanijos. Tuo pačiu žaidėjams yra įdomu, nes nelabai kažkas tokiais įdomesniais pratimais ar situacijomis užsiima.

Paskutinius kelerius metus gyvenau Ispanijoje, tad gerai nežinau lietuviško parengimo. Sunku įvertinti, bet šią vasarą stengiuosi aplankyti įvairiausias komandas, kad galėčiau praplėsti savo akiratį. Ateidamas į treniruotę treneriui sakau „Atsiprašau, bet atėjau iš tavęs kažko pavogti.“ Kitą kartą sėdi dvi valandas, nieko nepamatai, bet viena smulkmena ar detalė užsikabina ir atsiranda idėja, kuri naudinga visoms pusėms.

– Žiūrint jūsų žaidimo epizodus iš Estijos, į akis labiausiai krenta aikštės matymas, kuris dažniausiai priskiriamas aukštesnio IQ žaidėjams. Kiek realu tokį įgūdį tobulinti vasarą? Ar visgi tai daugiau natūralus, įgimtas dalykas?

– Faktas, kad įmanoma. Yra ir natūralių dalykų, kai paveldi supratimą iš tėvų. Žaidėjo taip neišmokysi, kad jis du mėnesius nežaidęs ateitų ir pradėtų skaityti situacijas. Žaidėjams reikia skirti daug dėmesio, nes ne visi gimsta kūrėjais, menininkais. Pastoviai jiems sėdint ausyje, galima išgauti situacijų skaitymo įgūdžių. Bet problema ta, kad tai greitai užsimiršta. Jei vasarą tam neskiri dėmesio, nežiūri rungtynių, kas yra tikrai ne visiems – 85 proc. krepšininkų to nedaro, treniruotė jiems baigiasi nusiėmus sportbačius.

Šveicarijoje vesiu paskaitą apie tai, kaip pakelti žaidėjų krepšinio supratimo lygį, IQ. Tai valandos trukmės paskaita su tam tikrais pratimais, pastabomis ir įžvalgomis. Net dabar galiu matyti, kad po treniruočių šveicarai žaisdami pradeda skaityti situacijas. Tam reikia labai daug dėmesio, pilnai įskiepyti neįmanoma. Su daug kantrybės, darbo ir dėmesio tam tikras situacijas įmanoma išgauti.

„Ilgoji pertrauka“: išsamiai apie Eurolygą – įdomiausi naujokai, kas gali iššauti, Šaro (ne)lemiamas sezonas, prognozės ir „Žalgirio“ perspektyvos


8 komentarai
Naujausi komentarai (8)
Geriausiai ivertinti (8)
PRO komentarai (4)
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti