Panevežio „Lietkabelis“
IV kėlinys, 1 min.
54
:
47
Atsinaujins po sek
Kauno „Žalgiris“

Mintis apie karjeros pabaigą nuvijęs G.Orelikas: buvo ne kartas, kai pasiimi pagalvę, išsiverki ir galvoji – viskas, nebegaliu (5) interviu

Vasario 15 d., 17:00
G.Orelikas žaidžia Bosnijoje ir Hercegovinoje
G.Orelikas žaidžia Bosnijoje ir Hercegovinoje
Gabrielė Miknevičiūtė

Dveji metai be krepšinio – taip atrodė Gedimino Oreliko etapas po sunkios kelio traumos, poros operacijų ir ilgų reabilitacijų. Tik spalio mėnesį aukštaūgis grįžo į krepšinį „Šiauliuose“ ir pripažįsta, kad išgyventi visus praeitus etapus lengva nebuvo, ne kartą į galvą lindo mintys apie karjeros pabaigą.

Tačiau sugrįžimas buvo gana sklandus, G.Orelikas iškart žaidė po maždaug 30 minučių ir po truputį susigrąžino ritmą. Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) jo statistika siekė 11,6 taško, 3,8 atkovoto kamuolio, 4,2 rezultatyvaus perdavimo ir 12,6 naudingumo balo.

Vis tik po poros mėnesių Šiauliuose jis nusprendė išvykti – šiuo metu gina Sarajevo „Spars“ garbę ir rungtyniauja Bosnijos ir Hercegovinos pirmenybėse bei Adrijos antrojoje lygoje.

30-metis sako, kad balkaniškus krūvius atlaikyti yra didelis iššūkis, tačiau būtent to jis čia atvyko.

REKLAMA

Vietinėje lygoje per 26 minutes jis meta 10 taškų, atkovoja 2,6 kamuolio, atlieka 3 perdavimus ir renka 11,6 naudingumo balo, o Adrijos pirmenybėse statistika per 21 minutę siekia 7 taškus, 2,5 rezultatyvaus perdavimo ir 6 naudingumo balus.

„Reikia rūpintis sveikata, kai tokios treniruotės“, – juokiasi G.Orelikas, papasakojęs apie motyvus išvykti, sunkų krūvį, gyvenimą Sarajeve ir tikslus. 

– Tai papasakokite, kaip atrodo tos treniruotės, kad jau pradėjome kalbą apie tai?

– (Šypsosi) Sunkiai, sunkiai, bet gerai. Džiaugiuosi, kasdien viskas gerėja. Aišku, reikėjo priprasti prie treniruočių, ryte ir vakare po ne mažiau nei dvi valandas. Per savaitę gauname vieną išeiginę – po rungtynių. Pradėjau dirbti ir su asmeniniu treneriu, tad viskas geryn.

– Po tokios ilgos pertraukos be krepšinio balkaniški krūviai turėtų atrodyti nevaikiški?

– Mes juokiamės su komandos draugais, kuriems sakau: jūs jauni pavargstate, o kaip man jaustis? Priprantu. Atsikeli pavargęs, bet žiūriu į tikslą, tad reikia dirbti.

– Bosnija ir Hercegovina yra gana netipinis pasirinkimas lietuviams, juolab, komanda varžosi tik Adrijos antrojoje lygoje, kodėl pasirinkote išvykti?

REKLAMA

– Alga tikrai nebuvo motyvas. Pagrindinė priežastis buvo sportinė. Šiauliuose buvo viskas gerai, kol buvo atidaryta, galėjau vaikščioti į atletiką, dirbti su treneriu, kuris man padėjo. Kai viską uždarė, liko tik komandinės treniruotės, sezono viduryje ką tu pasportuosi daugiau: penki prieš penkis ir taktika. Jutau, kad sustojau, nebebuvo kur tobulėti. Pasiskambinau agentui, pakalbėjome, jis šią komandą gerai žinojo. Dabar Sarajeve daugiau žiūrime į treniruočių procesą, tai labai jaučiasi kūnui, kojai, tad kasdien viskas po truputį vis gerėja.

– Tačiau profesionaliems sportininkams sąlygos sportuoti lyg buvo, ar Šiauliuose, būnant profesionalu, neatsirado išeičių, kaip dirbti papildomai?

– Galėdavai nebent prašyti trenerių pasilikti ilgiau. Pradžioje man buvo viskas tikrai gerai, kai turėjau štanginę, atletikos trenerį, tačiau viską uždarius liko tik tai, ką pasportuoji su komanda. Bandžiau klausti, kaip dėl treniruočių profesionalams, tačiau man atsakė, kad atletika užsiimti gali tik tie, kas ruošiasi turnyrams.

Žmonės galvoja, kad Bosnijos lyga, antroji Adrijos lyga yra prasto lygio, bet taip nėra. Taip pat ir aš galvojau. Gal paskutinės komandos nėra aukšto lygio, bet ir tai su jomis yra ką veikti. Surinkti yra fiziški žaidėjai, einantys ne per taktiką, o jėgą. Bosnijoje pirmos 5–6 komandos buvo labai neblogos, tuo tarpu Adrijos lygoje tokių yra apie 8.

REKLAMA

Orelikas Orelikas

– Papasakokite, kokią radote Sarajevo komandą ir kokias sąlygas turite?

– Sąlygos tokios, kad visas dienas yra po dvi treniruotes, tik štai prieš rungtynes šįkart gavome vieną. Kol kas savo pasirinkimu džiaugiuosi. Nėra, kad tai aukščiausio lygio komanda, bet gal ir gerai, kad viskas prasčiau – kad nebūtumei išpindėjęs (Juokiasi). Ateini, atidirbi, grįžti namo, pasiilsi ir dirbi vėl. Pirmomis savaitėmis buvo daug šoko kūnui, atrodė net vaikščioti sunku. Bet kiekvieną savaitę lengviau, jauti, kad bėgioji aikštėje, ne taip, kaip Lietuvoje – ten visi matydavo, kaip koja atsilieka. Tas labai džiugina ir motyvuoja sportuoti dar sunkiau.

– Yra dar kažkokių pranašumų, kuriuos Sarajevo komanda turi prieš „Šiaulių“ klubą, kuriam atstovavote prieš tai?

REKLAMA

– Pranašumas yra dvi lygos, Adrijos lyga vyksta „burbule“ – turime 3 rungtynes per 6 dienas, o daugiau žaidžiame vietoje. Treniruočių procesas yra toks, kokio man reikėjo, darbas su asmeniniu treneriu, kuris čia yra žinomas, pranašumas ir tai, kad čia viskas atidaryta – dirba viskas nuo A iki Z. Nereikia visos dienos praleisti namie. Yra laisva diena – išeini į restoraną, išvyksti į kalnus pasižiūrėti. Sukaustymo nėra. Tik nuo 23 valandos iki 6 ryto yra komendanto valanda, bet kitu laiku parduotuvės yra perpildytos, autobusai – pilni žmonių, kavinės – irgi. Buvo šiltesni orai, 14–15 laipsnių, visi sėdėjo lauke ir gėrė kavą. Kai pasižiūri, kaip viskas uždaryta Lietuvoje, tai irgi yra pliusas.

– Kaip jums pats Sarajevas kaip miestas?

– Viskas super. Miestas gal kiek senesnis, bet gražus. Laisvai dienai esant gali vykti į kalnus, pažiūrėti kaip žmonės slidinėja, gali pavaikščioti po gražų senamiestį, galiu pasakyti, kad čia tikrai pigu gyventi. Dažniausiai brangiau yra gamintis valgyti namie nei tą daryti kavinėje. Vištienos su ryžiais didelė porcija čia kainuoja apie 3–3,5 euro. Vilniuje nerasi, kur pavalgyti už tiek, o Šiauliuose nebent į valgyklą nueisi (Juokiasi). Turime netoli namų tokią neblogą vietą, vieną populiariausių mieste, net ten tokios kainos. Atsisėdi dviese pavalgyti ir sumoki 8 eurus už maistą ir gėrimus.

REKLAMA

– Žiūrint į tai, kaip pačiam dabar sekasi balkaniškame fronte, ar neatrodė, kad viskas bus lengviau, net po ilgos reabilitacijos šiame lygyje pavyks dominuoti nuo pradžių?

– Nebuvau nusiteikęs, kad čia žaisiu po 40 minučių ir mesiu 30 taškų. Buvau nusiteikęs žaisti vis po daugiau, sunku būtų iškart žaisti ilgą laiką. Dabar jau galiu rodyti vis geresnius rezultatus, nes iš pradžių balkaniška senovinė mokykla buvo tokia, kad nespėjus užeiti į salę treneris šaukdavo: full speed, full speed. Turėdavau prieš tai 40 minučių apšilti treniruoklių salėje, nes kitaip būtų be šansų.

– Pavyko nuo tokio ritmo numesti svorio?

– Man rodos, grįžau į savo vėžes, dar 3 mėnesiai ir nieko nebeliks. Reikės gal proteino daugiau pagerti, kad atsistatyčiau (Šypsosi).

– O matavotės svorį nuo to momento, kiek jis maksimaliai siekė per reabilitacijos metus ir kiek siekia dabar?

– Nesisvėriau, bet diržo sagtis mažėja. Kai geriau jaučiuosi, nelabai noriu svertis. Storam žmogui svertis nepatinka (Šypsosi).

Orelikas Orelikas

REKLAMA

– Šiaip jūsų sugrįžimas brendo porą metų – ilgai, kada ir kaip pajutote, kad dabar grįžti jau yra pats laikas?

– Buvo sunku, turbūt niekas nebetikėjo, kad grįšiu. Mūsų Lietuvos žmonės tik ir kalba, kas kur ką valgė, ką gėrė, klube buvo. Jie nesupranta, ką reikia praeiti, kaip psichologiškai sunku po operacijų, jie mato, tik kaip valgai picą. Visi žmonės valgo picą ar išgeria alaus, o tie, kuriems sunku psichologiškai, gerai, kad netampa alkoholikais.

Tie pora metų, patikėk manimi, kokie sunkūs buvo man. Ne kartą norėjau pakabinti sportbačius ir nieko nebedaryti. Atrodo, atsigauni, bet reikia vėl ir vėl operuoti. Tiek operacijų praeita... Sunku. Operacijos nėra sunku, bet reabilitacijos, patikėkit, kokios sunkios yra. Kai negali normaliai atsistoti iš lovos ar atsisėsti. Viskas ėjosi po truputį, aš tikėjau, artimi žmonės tikėjo, buvo šalia, buvo draugė, kuri man daug padėjo.

Nepasidaviau, nors buvo ne vienas kartas, kai vakare pasiimi pagalvę, išsiverki ir galvoji: viskas, nebegaliu. Bet atsikeli ryte ir dirbi toliau. Tikiuosi, kitą sezoną viskas bus dar geriau.

– Kaip gavosi, kad prisijungėte būtent prie „Šiaulių“ – ar pasiūlė komandos atstovai, ar pasiprašėte pats?

REKLAMA

– Aš pats. Vasarą pradėjau sportuoti, mano pirmas krosas buvo rugpjūčio gale, nes vienas draugas pasiūlė man į stovyklą Nidoje, kur praleidau mėnesį. Tada grįžau į Šiaulius, paskambinau Antanui ir pasakiau, gal leisite pasportuoti? Pradėjau sportuoti, viskas gerėjo, kalbėjome su Mindaugu Žukausku ir pasakiau, kad jei jie norėtų, galime kažką galvoti. Taip sutartį pasirašėme dviem mėnesiams.

– Kaip atrodė pirmosios komandinės treniruotės po tokios ilgos pertraukos – buvote lengvam kosmose?

– Treniruotės dar nieko, bet pirmos rungtynės prieš „Lietkabelį“ buvo daugiau nei kosmose – dar didesnėje erdvėje (Juokiasi). Net nesupratau, kas vyksta. Atrodo, lyg ir gerai, lyg ir ne, lyg ir meti, lyg ir ne. Bet vėliau pripratau. Kai pajausti, kad koja tau leidžia daryti vis daugiau, išeina kartą, du, žiūrėk, po to ir dešimt. Bandai viską po truputį pamiršti, nors kartais galva dar neleidžia.

– Prisiminus jūsų pirmą mačą su panevėžiečiais, rodėsi, kad kūnas atsilieka, bet galva dirba kaip niekur nieko – tada atlikote ir 9 rezultatyvius perdavimus?

– Galva tai dirba, tik kojos nedirbo, atsiliko. Tą pastebėjau ir pats. Visą gyvenimą nebuvau tas, kuris žaidžia per atletiką, atsiimu su galva, tas dar liko.

REKLAMA

– „Šiauliuose“ iškart gavote nemažą krūvį, po 30 minučių per rungtynes, kaip sekėsi su tuo?

– Netikėjau, kad galėsiu tiek žaisti, bet pasirodo, galėjau. Buvo keista ir pačiam. Pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį dirbdavau su atletikos treneriu, buvau susitaręs, kad Antanas leistų man praleisti šių dienų rytines treniruotes, vakare dirbdavau su komanda. Tai man labai daug padėjo. Raumenys vis tiek turi atmintį, krūvį atsimena.

– A.Sireika po jūsų išvykimo spaudos konferencijoje sakė, kad jam kažkiek apmaudu, jog praleidote čia kelis mėnesius ir išvykote, kaip reagavote?

– Net neskaičiau to. Reikės pakalbėti, kai grįšiu (Šypsosi). Man siūlė likti iki sezono pabaigos, bet pasitaręs su agentu, artimaisiais nusprendžiau, kad reikia judėti, būti ne tik savo miesto komandoje, išgyventi balkaniškas treniruotes. Žiūrint į ateitį tai prisideda. Kartais po treniruočių keikiuosi, kad čia atvykau, bet po to galvoju: durniau, to čia ir vykai. Taip ir susitaikai.

– Kokių tikslų šiam sezonui turite pats?

– Aš pats noriu pasiekti 110 proc. savo galimybių, kad visi pamatytų, jog grįžau į savo lygį ir galiu kilti aukščiau vėl.  

Bružo ir Pulkovskio podkastas: laimėk bilietus į Žalgirio mačą. Spausk ir žiūrėk >>


Gairės: Šiauliai, orelikas, spars
5 komentarai
Naujausi komentarai (5)
Geriausiai ivertinti (5)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti