Nuo karo bėgęs lietuvis apie vieno agento cinizmą: siūlė žaidėjams kelti ieškinį Ukrainos klubams, bet buvo pasiųstas (2) interviu

Kovo 9 d., 15:23
P.Barkus buvo sužavėtas krepšinio lygiu Ukrainoje
P.Barkus buvo sužavėtas krepšinio lygiu Ukrainoje
Gabrielė Miknevičiūtė

Ukraina šiuo metu išgyvena košmarą, kurį pradėjo įsiveržusi Rusijos kariuomenė.

Per vieną naktį šalis tapo karščiausiu pasaulio tašku, į kurį krypo visų dėmesys. Tuo tarpu krepšinis čia pakrypo į antrą ir trečią planą – dabar visų mintys ne apie tai.

Šį sezoną Ukrainoje žaidė ir treniravo nemažai lietuvių. Dauguma jų prieš maždaug savaitę išgyveno baisiausią savo patirtį gyvenime – pabėgimą iš karo teritorijos. Tarp jų buvo ir Zaporožės „Zaporižye-ZOG“ trenerio asistentas Paulius Barkus, šiame klube treniravęs ir Antaną Udrą.

Treneris pasakojo apie patirtį, kurios nepamirš visą gyvenimą, ir apgailestavo – Ukrainos krepšinis vos pradėjo stotis ant kojų, turėjo didelių ambicijų, tačiau jas teko atidėti ateičiai.

„Mūsų komandos vadovas gerai sutarė su „Prometey“ prezidentu ir klausiau jo: jei ateityje atsirastų Eurolygos pasiūlymas, ar jie patemptų? Jis manęs paklausė, koks gali būti maksimalus „Žalgirio“ biudžetas? Sakau, na, labai gražiai šnekant, geriausiais laikais gal 20 mln. eurų. Man atsakė, kad ten vienas prezidentas galėtų tokius pinigus duoti komandai“, – taip klubų planus apibendrino jis.

REKLAMA

P.Barkus atskleidė, kad karo akivaizdoje atsirado ir ciniško elgesio apraiškų – pavydžiui, vienas iš agentų bandė vienyti žaidėjus kolektyviniam ieškiniui, kad prisiteistų pinigų iš klubų.

„Žaidėjai jį gražiai pasiuntė ant trijų raidžių“, – sakė P.Barkus.

Krepsinis.net portale – jo pasakojimas ne tik apie karo patirtį, bet ir Ukrainos krepšinio lygį, planus, kurie sugriuvo, ryškiausius legionierius bei lietuvių gausą lygoje. 

– Prieš maždaug savaitę grįžote į Lietuvą, ar jau pavyko atsigauti nuo patirtų emocijų?

– Jau kaip ir atsigavau. Laiko praėjo, namie kita aplinka, kita atmosfera. Pirmas naktis miegojosi sunkiai, nes ir pačioje kelionėje buvo mažai miego, išsiderinau, o ir mintys – apie tai, kaip ten jiems sekasi. Aš jau grįžau, bet vis galvojau, kaip ten Ukrainoje.

– Ar daug iš jūsų pažįstamų, draugų, komandos atstovų pasiliko Ukrainoje?

– Realiai pasiliko beveik visi. Pirmą dieną niekas per daug neskubėjo išvykti, nes Zaporožėje buvo gana saugu, saugu ir dabar – tik aplink viskas vyksta. Dabar jau vėlu, nes nuo 18 iki 60 metų vyrai išvykti nebegali, kai kurie išsiuntė šeimas į užsienį, o patys pasiliko.

REKLAMA

– Gal galėtumėte papasakoti įvykių seką, kaip viskas atrodė nuo pirmos karo dienos: pradedant žinia, kad viskas prasideda, ir baigiant kelione namo?

– Karas prasidėjo 24 dieną, tad mes jau dieną prieš supratome, kad nėra, ko laukti, buvo paskelbta karinė padėtis. Jau tada buvo kalbos, kad lyga nebevyks – ji nutraukiama. Mes jau ėmėme žiūrėti bilietus, kaip ir kada grįžti namo. Gavosi, kad naktį iš 23 į 24 dieną prabudau 4 val., pažiūrėjau į „Flight radar“, nes man buvo sakę – visada stebėk oro erdvę. Jei ji ištuštės, bus aišku, kad prasidės karas. Taip ir buvo. Ukrainos oro erdvė tapo visiškai tuščia. Po kelių valandų prabudau darkart ir pamačiau, kad prasideda sprogimai. Supratau, kad įklimpome.

Ko gero buvau pirmasis komandoje, kuris skambino vyr. treneriui, prezidentui, Antanui Udrui, sakiau, reikia dėtis daiktus ir keliauti. Tad pirma diena buvo tokia, kad mes neišvažiavome, nes vairuotojas buvo išvykęs – jam reikėjo grįžti ir mus pasiimti. Dėl to nusprendėme, kad išvyksime kitos dienos rytą, nes nuo 22 valandos prasideda komendanto valanda. Tik vėliau pamatėme, kad jos žmonės nelabai paiso. Su klubo autobusiuku ir vairuotoju išjudėjome kitos dienos 6 valandą ryto – aš, Antanas ir dar vienas legionierius.

REKLAMA

Važiavome pro pietinę Ukrainos dalį, kuri buvo saugiausia, turėjome traukinio bilietus į Lvovą. Kelionės atstumas – 1200 km. 18 valandų. Vairuotojas mus atvežė visą kelią iki Lvovo, atrodė, kad ten viskas bus gerai. Bet žmonių buvo minios, traukinių stotyje ir aplink visi buvo pasiruošę bėgti. Turėjome bilietą į Lenkijos pasienio miestelį Peremislį. Pasiklausėme trijų skirtingų žmonių, jie sakė: turite bilietus – viskas gerai. Atėjo laikas, turėjome išvykti vidurdienį, prieš tai buvęs traukinys neišvyko, o mūsiškį nukėlė. Jau kilo įtarimai, kad mums nepavyks. Traukinio sulaukėme, bet kas dėjosi perone... Dabar spaudoje yra nuotraukos iš Charkovo evakuacijos – tokios spūstys buvo ir ten. Visi bandė įlipti, bet kareiviai vos ne ant rankų įkėlinėjo tik moteris ir vaikus. Buvo didelis chaosas, matėme, kad turi bilietą ar ne – niekas negalioja. Supratome, kad reikia galvoti kitą sprendimą.

Manėme, kad pasiimsime viešbutį kažkur Lvove, pasikrausime telefonus ir ryte bandysime vykti iki sienos, nors matėme, kad eilės – po 20–30 km. Galvojome, kad kiek pavyks – paveš, o vėliau pareisime pėsčiomis, sportininkai esame. Neradome nė vieno viešbučio, kuris priimtų mus, viskas iššluota, rezervuota savaitėms į priekį, žmonės čia suvažiavę iš visos Ukrainos. Kavinėje pavalgėme, pasikrovėme elektroniką ir išvažiavome naktį iki sienos. Liko 70 km, nelabai toli, bet eilės buvo apie 40 km. Mūsų vairuotojas važiavo ne pagal taisykles – kita kelio puse, kol visi stovėjo. Taip važiavome tol, kol mūsų nesustabdė policija. Likus 25 km., jie sakė: ką jūs čia darote? Vairuotojas atsakė: aš nevykstu per sieną, tik žmones reikia paleisti, jie užsieniečiai, klubas už juos atsakingas. Policija sakė: ne ne, sukitės ir stokite į eilės galą. Taip mus paleido. Buvo gal 22–23 val. vakaro, pasiėmėme būtiniausius daiktus, likusius palikome autobusiuke ir iškeliavome pėsčiomis.

REKLAMA

Gerai, kad neteko viso kelio eiti – mus vėliau pavežė Ukrainos savanoriai. Kas kelis kilometrus buvo punktai su arbata, sriuba, laužais pasišildyti. Galiausiai autobusas mus privežė iki sienos ir ten pamatėme, kad situacija – ne ką geresnė nei traukinių stotyje. Daug chaoso, minios žmonių, prie kiekvienų vartų po porą tūkstančių žmonių. Buvo gal du kareiviai ir keli muitininkai – jie to niekaip negalėjo sureguliuoti. Iki paryčių stebėjome, kaip kas bus, bet niekas nejudėjo, perkeldavo tik pavienius asmenis – moteris su vaikais. Atrodė, kad bus neįmanoma išvykti.

Supratome, kad reikia tai kažkaip spręsti. Galvojome įsirašyti į mašinas pas ukrainiečius, pradėjome siūlyti pinigus – 2 tūkst. JAV dolerių už pervežimą per sieną. Bet automobiliuose dažniausiai būdavo vaikai su moterimis – jos būdavo pilnos. Tada galvojome, kad reikia prašytis į autobusą, bet ten situacija buvo panaši. Galiausiai radome vieną autobusą, vykusį į Prahą – į jį įsiprašėme, aišku, už pinigus. Ten jau atsisėdome šiltai, nusnūdome. Vairuotojas mus įspėjo – per porą parų mes nė metro nepajudėjome iš vietos, jūs pasiruošę tiek laukti? Sakome, geriau šiltai lauksime, nei lauke stovėsime. Ryte pabudus pamatėme, kad yra progresas, pajudėjome gal 50 metrų – gal atsirado tvarka. Nušvito viltis, kad kaip nors pavyks. Tik vakare kirtome sieną. Prakeliavome beveik 3 paras nuo išvykimo iš Zaporožės iki namų. Pasienyje mus išleido, porą parų ten mūsų laukė Antano giminės.

REKLAMA

– Kokias emocijas spėjote patirti per tas kelias kelionės dienas?

– Pirmas šokas buvo, kai viskas tik prasidėjo. Naktis laukimo, kol išvyksime iš Zaporožės. Atrodė, aplink tylu, bet kituose miestuose jau yra sprogimai, atsiranda nerimas, nežinai, ko laukti. Naktį buvo net paranoja: ėmė stipriai lyti, barbeno į palanges, galvojome, ar čia šaudo, ar ne? Po to supratome, jog čia lietus.

Antras smūgis buvo vėliau. Mes nematėme, kaip krenta bombos ar griūva pastatai, bet karo padarinius matėme pasukę uždarytu keliu. Ten, pasirodo, ukrainiečiai tvarkė kelią, nurinkinėjo medžius, nes naktį ten buvo susprogdinti kariniai angarai. Matėme sudegusią degalinę, nuo kelio nulėkusius krovininius vilkikus, sudegusias mašinas, nušluotus nuo paviršiaus angarus. Galvojome, o jei vėl ims šaudyti, vėl bus pavojus.

Trečias dalykas buvo Lvove, kai oro pavojaus sirenos kaukė kas valandą. Tada sukilo nerimas, ar čia strigsime, ar ištrūksime. Bet sunkiausia buvo, kai prie sienos matydavome šeimų išsiskyrimus: vyrai atveždavo šeimas ir patys grįždavo ginti tėvynės. Tai liks atmintyje visą gyvenimą.

REKLAMA

– Ar kažkas iš Zaporožės komandos žaidėjų pasirinko eiti ginti šalies su ginklu?

– Ten nelabai priima kariauti tuos, kurie to nemoka. Yra kariuomenė ir yra sąrašai žmonių, kuriuos kviečia linijomis. Pvz., mūsų vyr. treneris turi karinę parengtį, jis yra trečiojoje linijoje. Padėti kvietė pirmą liniją, dabar – jau ir antrą. Mūsų jaunimas neturėjo karinės parengties ir sąrašuose nebuvo, bet jei seks visuotinė mobilizacija, jie turės prisijungti. Buvo komandos narių, kurie užsirašė į teritorinę gynybą, tai kaip savanoriai, kurie kontroliuoja postus, įvažiavimus į miestus, apsaugo, kad nevyktų plėšimai, prižiūri slėptuves. Dabar net nebėra vietų užsirašyti į teritorinę gynybą – ten per daug žmonių. Mačiau nuotrauką – Zaporožės aikštėje buvo gal 15–20 tūkst. žmonių, kad ten užsirašytų. Kas kuo gali, tuo prisideda, ta tauta stipriai mobilizavosi.

– Kas jūsų komandoje pirmasis rimtai priėmė amerikiečių siųstus signalus, kad karas artėja? Nes vietiniai žmonės, toks įspūdis, nereagavo iki paskutinės minutės.

– Pirmasis legionierius, palikęs Ukrainą, buvo iš mūsų komandos – Evanas Maxwellas. Tai vyko dar prieš pusantro mėnesio. Jis buvo su šeima, dviem mažamečiais vaikais, iš kurių vienas – kūdikis. Jis pats gal ir būtų likęs, bet šeima pastoviai gaudavo spaudimą iš namų, tad Evanas nutraukė kontraktą ir išvyko. Tuo metu atrodė, kad jis paskubėjo, paliko komandą, bet kitą vertus supranti, jog jis čia su vaikais, jei kas atsitiks – bus sunku.

REKLAMA

Prieš gal mėnesį Bidenas išstojo pasakęs, kad JAV piliečiai turėtų palikti Ukrainą per 48 valandas. Tada dar du mūsų amerikiečiai sujudo – atsirado visuotinė panika lygoje tarp amerikiečių. Jie susikūrė „Whatsapp“ grupę, kurioje dalijosi, kas ką darys. Gal ne visi buvo kategoriški, kad reikia palikti šalį, bet buvo tokių, kurie kėlė paniką ir galvosi, jog didelė dalis jų po paskutinio turo išvyko. Liko Balkanų atstovai, mes lietuviai, mūsų amerikietis. Jis buvo neseniai atvykęs, jo agentas – žydas, jis sakė: pas mus Izraelyje karas dažnai vyksta, nebijok.

Klubo prezidentas vis ramino: jei kažkas vyks, turiu pažinčių – pranešiu, mes 8 metus jau kariaujame, nieko nebus. Jei ką, padarysime viską, kad paliktumėte šalį. Gal jiems per 8 metus truputį atbuko pavojaus supratimo jausmas. Jie negalvojo, kaip rimtai tai gali būti. Net po Putino kalbos, kurioje jis sakė, kad Ukraina – Rusijos sukurta, žmonės išliko labai ramūs. Buvo išties labai keista.

Ukrainos krepšinio federacija bandė sakyti, kad kontraktai neteisėtai nutraukti – bus problemų, bet kaip matėme, kas spėjo išvykti, tas išvengė panikos, nerimo ir bandymo palikti šalį, kai jauti didelį stresą. Buvo tokių, kurie grįžo dar vėliau nei mes, buvo ir tokių, kurie buvo tuose miestuose, kurie buvo bombarduojami. Kas pasinaudojo Bideno įspėjimu, tas streso išvengė.

REKLAMA

– Ar klubų atstovai tuo metu spėjo pabambėti, esą Vakarai gąsdina, mes netenkame žaidėjų, turėsime problemų dėl to?

– Iš vienos pusės buvo supratimas, iš kitos – jie žiūrėjo savo daržo, kad žaidėjai paliko juos ant ledo. Paskutinį turą žaidėme septyniese ir komandos vadovai pyko – būtume laimėję, jei turėtume žaidėjus. Tvyrojo nesuvokimas, pyktis, bet buvo ir supratimas.

– Ar žaidėjai bei treneriai spėjote kažką susiderėti dėl algų, ar net neaptarėte to klausimo ir galvojote tik apie bėgimą namo?

– Tą dieną, kai dar buvome mieste, bendravau su prezidentu. Jis mūsų atsiprašinėjo, kad privedė situaciją iki tokios, jog turime tai patirti. Jam buvo nemalonu, kad dėl jo kaltės strigome. Jis sakė, kad gerbia mus, jog pasilikome iki galo, kad atiduos visus priklausančius pinigus, kuriuos uždirbome iki šios dienos. Bet mes supratome, kad tie pinigai dabar – mažiausiai svarbus dalykas.

Buvo situacija, kai vienas agentas bandė kalbinti žaidėjus kolektyviniam ieškiniui, bet labai gražiai krepšininkai jį pasiuntė ant trijų raidžių ir pasakė: ar tu supranti, kad toje šalyje vyksta karas? Prašyti žmonių pinigų yra visiška nesąmonė. Suprantu, jei klubas tiesiog nutrauktų veiklą, bet ne dabar. Net ir vietiniams pinigai juk svarbūs, jie ten liko, tai jų pajamų šaltinis. Bet ir jie supranta, kad mintys dabar toli gražu ne iki pinigų. Svarbiausia, kad išliktų tauta, būtų išsaugotos gyvybės, kuo greičiau kažkas atsistatytų.

REKLAMA

Tuo metu apskritai vyko įvairūs žaidimai. Agentai vienam žaidėjui sakydavo, jog kitas vyksta namo. Tuo tarpu antrajam sakė, kad namo važiuoja pirmasis. Buvo bandyta išsireikalauti geresnes išvykimo sąlygas, padarant, kad kuo daugiau žaidėjų paliktų šalį. Labai nekreipėme dėmesio. Tokius agentus kažkas pasiuntė ir viskas.

– Kokia yra situacija šiuo metu su komandų infrastruktūromis, ar jos išlikusios?

– Mūsų – taip, Zaporožė dar nepaliesta. Bombos skriejo labiau 50 km atstumu. Aš nesitikėjau, kad Ukrainos krepšinis bus toks solidus, ši lyga bandė priaugti tokį lygį nuo 2014 metų. Tai solidžių komandų lyga, joje žaidė geri žaidėjai. Pinigai čia buvo nemaži. Gaila, dabar neaišku, į kokį lygį krepšinis grįš.

– Ukrainoje praleidote pusmetį, gal galite papasakoti, kaip apskritai pasukote į Zaporožės ekipą?

– Buvo atsitiktinumas. Buvęs žaidėjas, kuris rungtyniavo Ukrainoje, gerai sutarė su dabartiniu komandos vyr. treneriu – pastarasis prieš tai ėjo asistento pareigas. Jis paprašė rekomendacijų – norėjo asistento užsieniečio, norėjo kitokios vizijos. Per tą žaidėją atsidūriau Ukrainoje. Su treneriu pasikalbėjome, viskas tiko, mintys sutapo. Daug ko ten nesitikėjau, nors man tai buvo aukščiausias lygis, žinojau, kad lyga yra auganti. Kai vasarą pamačiau, kokie žaidėjai čia atvyksta, pvz., Drew Gordonas, supratau, kad lygis bus aukštas. Mūsų komanda neturėjo didelio biudžeto, bet bandėme išlošti su legionieriais – rinkdamiesi patys, o ne pagal agentų pasiūlymus. Visą vasarą tam skyrėme.

REKLAMA

– Kaip manote, kodėl šį sezoną tiek daug lietuvių pasirinko vykti į Ukrainą?

– Renaldas Kurilionokas jau pernai baigė sezoną čia, jis turėjo kontaktų. Man sukrito aplinkybės. O dėl žaidėjų: Aurimas Majauskas pernai atkrintamosiose turėjo labai gerą pasirodymą, jie nugalėjo Kijevo komandą, būdami turnyro lentelės ketvirtoje vietoje. Tai pakėlė lietuvių įvaizdį Ukrainoje.

– Ką išsamiau galite papasakoti apie buvusį Ukrainos krepšinio lygį?

– Legionierių limitas buvo pakeltas iki 5, iš vietinių žaidėjų sunku išspausti tinkamą lygį – jie labiau tobulėja, būdami šalia legionierių. Legionieriai čia nevyko už kelis tūkstančius – jų algos buvo solidžios. Kai kurių algų jiems nemokėtų ir Lietuvos klubai, net „Žalgiris“.

Mūsų salė buvo geriausia Ukrainoje – joje 3 tūkst. vietų, ji neseniai buvo statyta rankiniui, bet ir kitose salėse problemų nebuvo. Dėl didelių atstumų komandos būdavo paporuojamos, kad sužaistų porą rungtynių iš eilės, tos kelionės vargino. Anksčiau sakydavau, kad užknisa kelionė iš Palangos į Molėtus, bet kai čia teko po 8 valandas pavažiuoti autobusu, pripratau. Tik dėl patogumo neturėjome pretenzijų, personalas buvo toks, koks reikėjo. Turėjome 18 valandų kelionę traukiniu į Ternopilį – ten buvo ir vietos miegui. Lyga turėjo sutartis su viešbučiu tinklu, ten apsistodavome ir turėdavome nuolaidas. Viskas buvo profesionalu.

Tuo tarpu „Kiev“, „Budivelnik“ ar „Prometey“ komandos skraidydavo užsakomaisiais reisais, tai pinigų tikrai buvo.

– Ukraina nebuvo pati turtingiausia šalis, bet kaip sakote pats, pinigų klubams vis tiek netrūko. Kokia ten rėmimo sistema dominavo, ar klubai turėdavo turtingus savininkus, verslininkus – kas skirdavo esminę sumą pinigų?

– Tai gana turtinga šalis. Prezidentai dažniausiai prisiimdavo didelę atsakomybės dalį ant savęs. Tarkime, „Prometey“ prezidentas yra labai turtingas, jis dar prijungė ir savo partnerius – primena Žiemelio idėją. „Budivelnik“ savininkas – vienas turtingiausių šalies žmonių Kolomojskis, jis turi banką. Šie žmonės veždavo finansinę atsakomybę ant savo pečių, nes savivaldybės negali skirti lėšų. Mūsų klube nebuvo turtingo žmogaus – prezidentas buvo Zaporožės srities krepšinio federacijos vadovas. Jis rinko pinigus iš visos srities: čia buvo metalų gamyklų, kurios stipriai prisidėjo.

– Kiek stabili algų mokėjimo klausimu būdavo Ukrainos lyga?

– Ilgiausias laukimas buvo savaitė. Mums ateidavo, pasakydavo, kad mokėjimo data bus ne 15 d., o kita – tą dieną ir atsiskaitydavo. Legendiniame Južno klube buvo problemų, nes jų gamykla nebeskyrė pinigų krepšiniui, pinigai vėlavo porą mėnesių, bet tada įsikišo federacija ir pagelbėjo.

– Akivaizdu, kad šiuo metu Ukrainos mintys tikrai ne apie krepšinį, jo atsistatymui ten irgi prireiks daug laiko. Kaip manote, kokį potencialą ši šalis būtų turėjusi, jei rusai nebūtų pradėję karo?

– Žinau, kad „Prometey“ kitą sezoną norėjo išsipirkti vietą Europos taurėje, o „Budivelnik“ turėjo garantuotą vietą ten. Jau šiemet 3 komandos žaidė tarptautiniuose turnyruose, 4 žaidė atrankoje – tai jau nemažai. Manau, kad būtų buvę dar geriau, Charkovas turėjo daug resursų. Augant grandams būtų augęs ir bendras lygis – kiti turėtų stiebtis. Nieks neįkaldo „Prometey“, bet visi kiti galėjo bet ką įveikti. Mes patys tik keliais taškais nusileidome daug turtingesnei „Budivelnik“, taip pat du kartus įveikėme kitą Kijevo klubą.

– Kokie buvo didžiausi klubų biudžetai šioje lygoje?

– Tiksliai tikrai nepasakysiu. Bet mūsų komandos vadovas gerai sutarė su „Prometey“ prezidentu ir klausiau jo: jei ateityje atsirastų Eurolygos pasiūlymas, ar jie patemptų? Jis manęs paklausė, koks gali būti maksimalus „Žalgirio“ biudžetas? Sakau, na, labai gražiai šnekant geriausiais laikais gal 20 mln. eurų. Man atsakė, kad ten vienas prezidentas galėtų tokius pinigus duoti komandai. Supratau, kad ten pinigai ne klausimas. Čia kai kurie žaidėjai uždirbo po 300–400 tūkstančius.

– Kurie lygos legionieriai jums pasirodė kaip turintys geriausią potencialą gerai žaisti ir aukštesniame lygyje?

– Gianas Clavellas – pernai jis žaidė Saratove, jis yra metikas, prieš kurį gali gintis nesigynęs, jis vis tiek sumes 20 taškų. „Prometey“ komandoje buvo tokie žmonės kaip D’Angelo Harrisonas – kito lygio žaidėjas pagal visą savo mentalitetą, jis neturėjo stabdžių ir autoritetų. Mūsų legionierius Daeshonas Francis buvo žmogus, kurio ieškojome, kai reikėjo aštraus, besiginančio žaidėjo. Prieš jį Clavellas padarė 10 klaidų – dėka Francio gynybos. Mane nustebino, kad legionierius gali taip gintis. Tas pats Drew Gordonas atrodė gerai, Archie Goodwinas, Alecas Brownas – aukštas metikas. Jų jau kita lentyna, bet ir likusiose komandose buvo perliukų, kurie pravestų LKL ekipoms.

– Jei gyvenime dar turėtumėte progą vėl prisidėti prie Ukrainos krepšinio atsistatymo, kuris, visi tikimės, kad bus, ar dar vyktumėte ten, ar baimė ir patirtis verstų dvejoti?

– Faktas, jei situacija būtų rami, jei lyga atsigautų. Tik nemanau, kad tai bus kitąmet. Kad krepšinis ten vyks, tai tikrai. Sportas toks dalykas, kuris pokaryje žmonėms padės pakeisti mintis. Tai netolimas mentalitetas mums, pakankamai suprantamas, o ukrainiečiai – labai malonūs ir nuoširdūs. Per pusmetį neturėjau jokio menkiausio konflikto. Dėl baimės nežinau, man jos nebuvo tiek, kiek artimiesiems. Jei atvirai, jei ne šeima, gal net nebūčiau skubėjęs namo. Būčiau ten likęs padėti, nes atsirado ryšys su tais žmonėmis. Baimės jausmas priklausytų nuo situacijos. Karo nutraukimas nereikš, kad įtampa sumažės, susidės daug veiksnių.

– Kokie jūsų likę planai šiam sezonui – ar dar žadate dirbti, ar pasirinksite poilsį?

– Leisiu laiką su šeima. Turėjau pasiūlymą vykti į Nyderlandus, bet pasakiau: ačiū, šį sezoną užteks. Nežinau, ar esu pasiruošęs šiuo momentu kažkur vykti. Lietuvoje irgi sezonas eina prie pabaigos, nereikia nieko tikėtis, o į užsienį nelabai traukia.  

J.Vainauskas: kodėl paliko „Lietkabelį“, kaip rado Čanaką, kodėl dirbo su „BeoBasket“ ir kaip su „Žalgiriu“ varžėsi dėl Jankūno parašo


2 komentarai
Naujausi komentarai (2)
Geriausiai ivertinti (2)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti