Vienu sakiniu Aziją atrakinęs E.Šeškus apie „langų“ rinktinę: jaučiu, kad esu vertas kvietimo (15) interviu

Vasario 17 d., 16:30
E.Šeškus emocijas reiškia tik po gerų epizodų (LKL nuotr.)
E.Šeškus emocijas reiškia tik po gerų epizodų (LKL nuotr.)
Rokas Liolaitis

Jonavos „CBet“ ekipoje šį sezoną figūruoja pasikartojanti pavardė – Virginijaus Šeškaus treniruojamoje komandoje žaidžia jo sūnus Edvinas Šeškus.

Šis tandemas Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) nėra naujiena, nes jie kartu jau darbavosi Prienų ir Vilniaus klubuose. Pats E.Šeškus mėgaujasi darbu kartu bei teigia palyginimų su tėvu nesikratantis ir klausimų apie jį nevengiantis.

„Nėra buvę kažkokio diskomforto, man su tėvuku patinka, aš jo taktikas, strategijas suprantu, man gerai. Man patinka jame, kad gali per rungtynes išvadinti, aprėkti, visa kita, bet po rungtynių ateis pasakys, kad per daug pasikarščiavo, atsiprašys. Nėra tų asmeniškumų“, – tikino gynėjas.

E.Šeškus nesibodi ir būti mažiau žinomu už savo žmoną Dalia Belickaitę, kurios fotografu tenka pabūti gana dažnai. Šeimos rate įžymybių apsuptas atletas situaciją regi natūraliai ir jaučiasi patogiai. Mažiau komforto teikiančios naujienos buvo tikrinant FIBA „langų“ rinktinių sąrašus ir nė karto neradus savo pavardės.

REKLAMA

„Jei atvirai, jaučiu, kad esu vertas. Kartais net pašnekame rūbinėje, jog keista, kad pirminiame sąraše su labai daug pavardžių nebuvo nieko iš mūsų komandos, nors tuo metu buvome ketvirti LKL, dabar esame šešti, gerą krepšinį demonstruojame. Gal kitais metais“, – svarstė prieniškis.

Vienas „CBet“ lyderių išsamiame interviu apžvelgė didžiąją savo karjeros dalį – nuo pirmųjų žingsnių krepšinyje iki žaidimo jaunimo rinktinėse, neįgyvendintus lūkesčius, Taivaną, Kiniją bei tai, ko apgailestauja neturėjęs prieš dešimtmetį.

– Teko pažaisti be pusės žaidėjų, padirbėti be trenerių, kokiomis nuotaikomis gyvenate?

– Šiaip gerai viskas, kai paskutines rungtynes laimėjome, tai ir nuotaikos geros. Vis tiek krepšinyje viskas priklauso nuo pergalių, kai pavyksta laimėti, tai ir džiaugiesi. Savaitė be rungtynių – savaitę ir džiaugiesi, nusitęsia ta gera nuotaika. Buvome pasiruošę žaisti prieš „Juventus“, bet taip su COVID-19 susiklostė... Dabar ruošiamės Alytui.

– Darbuotis be trenerių buvo lengviau?

– Nebuvo kažkas labai kitokio, atsiuntė programas ir darėme. Visi esame profesionalai ir matėsi, kad treniruotėse nebuvo nė vieno žaidėjo, kuris pažiūrėjo, kad trenerių nėra ir atsipalaidavo, visi atidirbo. Atrodo, su kažkokia didesne motyvacija dirbome, neaišku kodėl, gerai išsitaškėme.

REKLAMA

– Nebuvo neramu tėvui koronavirusą pasigavus?

– Ne, nebuvo kažkokio labai didelio nerimo, nes stiprus vyras.

– Dažnai sulaukiate klausimų apie tėvą, mėgstate apie jį kalbėti?

– Viskas gerai, mes su tėvu vienoje komandoje, aišku, kad esame susiję.

Šeškus Šeškus

– Dažnai ateidavote į jo treniruojamas komandas, buvo atvejis, kai ir jis prisijungė prie jūsų žaidžiant „Ryte“. Nebuvo paaugliško akių vartymo, kai tėvas į kompaniją braunasi?

– Tikrai ne, pasitikau su vaišių stalu, sveikas atvykęs į Vilnių. Normaliai buvo, nebuvo kažkokio diskomforto, man su tėvuku patinka, aš jo taktikas suprantu, strategijas, man gerai.

– Paauglystėje ginčų irgi nebūdavo?

– Ne, aš ramus, ant manęs gali rėkti, šaukti, visaip vadinti per rungtynes, esu atlaikęs per savo karjerą, ir Azijoje buvo tam tikrų trenerių, ir čia. Pripratęs, žinau, kad čia tik emocijos. Kas man patinka jame, kad gali per rungtynes išvadinti, aprėkti, visa kita, bet po rungtynių ateis pasakys, kad per daug pasikarščiavo, atsiprašys. Nėra tų asmeniškumų.

REKLAMA

– Matote savyje tėvo asmenybių?

– Ne, palyginus aš ramus, gal kartais net per daug. Kartais būna, vieną kartą per ketverias rungtynes paleidžiu žvėrį, bet paprastai emocijas išleidžiu po pelnytų taškų, tritaškių, tada labiau, o ne ant kitų. Jisai tegul išsilieja, aš darau savo darbą.

– O apskritai turėjote paauglystę? Praktiškai nuo trylikos metų žaidėte profesionaliai...

– Mama į Kauną pradėjo vežioti jau sulaukus dešimties, tada draugai ir brolis žaidė kieme, jiems smagu, o aš grįžtu po treniruočių ir einu ilsėtis, nes pavargęs. Nuo vaikystės ir prasidėjo ta profesionalo karjera, tada išvažiavimas į Vilnių penkiolikos metų. Labai greitai persiorientavau į savarankiškumą, tad tos paauglystės gal ir buvo, bet ne tiek daug.

– Gimus Šeškų šeimoje, buvo pasirinkimas rinktis kitą kelią nei krepšininko?

– Šiaip nebuvo spaudimo visiškai, nei iš tėvuko, nei iš brolio. Baigiau muzikos mokyklą, grojau gitara, lankiau ir tautinius šokius, ir futbolą, ir orientacinį, viską, žinoma, ir krepšinį. Nebuvo, kad tik krepšinis visur, bet tai atėjo savaime, be tėvo spaudimo. Buvo, kad vedasi į rungtynes, namie daug krepšinio matydavome, bet nėra to, ką matau dabartiniuose tėvuose, kad „žaisi krepšinį ir viskas“.

REKLAMA

– Koks jis yra kaip gerbėjas, žaidžiant vaikų komandoje ateidavo ir rėkdavo tribūnose?

– Ateidavo, bet niekada nesulaukdavau jokio spaudimo, kai jis buvo ne treneris, o tik žiūrovas. Jei aš paklausdavau, duodavo patarimų, bet niekada nebuvo tas pirmas, kuris lįs ir sakys, kaip reikia viską daryti. Kada reikėjo, pašnekėdavome, bet bereikalingos priežiūros nebuvo.

– Atėjimas į LKL trylikos metų buvo labiau tėvo, ar paties iniciatyva?

– Buvo tokia situacija, kad tą sezoną Prienuose trūko žaidėjų, reikėjo kažką registruoti, tai mane greitai įregistravo. Pradėjau su jais treniruotis, viską, pamatė, kad gerai sekasi, nėra didelio atotrūkio, tai įregistravo ir kelioms rungtynėms. Man tai buvo didelis šuolis iš vaikų į vyrų krepšinį. Tas etapas man tikrai daug davė.

Šeškus Šeškus

REKLAMA

– Atėjęs į šešiolikmečių rinktinę jau turėjote NKL ir LKL patirties, nesijautėte su bendraamžiais kaip vyras tarp berniukų?

– Šiaip jautėsi, kad buvau pranašesnis, nes tikrai daug anksčiau subrendau, kūnas, barzda jau penkiolikos buvo pilni. Jautėsi, kad esu stipresnis, galėjau ir kamuolius nusiimti, tikrai lengviau būdavo.

– Bandėte amortizuoti ankstyvą brandą įgūdžių gludinimu, kad bendraamžiams pavijus neprapultumėte?

– Man buvo taip, kad penkiolikos metų nuvažiavus į Vilnių mano treneriu tapo Tadas Stankevičius ir aš tada turėjau persiorientuoti. Iki keturiolikos tarp bendraamžių žaidžiau sunkiuoju krašto puolėju ar vidurio puolėju, o tada reikėjo persiorientuoti į atakuojantį gynėją. Tadas labai padėjo, nes aš nebuvau geras metikas, o jis ateidavo po kiekvienos treniruotės, šnekėdavome, psichologiškai ruošdavo, kad turiu mesti daugiau, net liepdavo. Tie metai davė labai daug persiorientuojant. Peršokant į vyrų krepšinį būna sunku, daug kas ir nepersiorientuoja.

– Tuomet su jaunimo rinktine sekėte medalius skynusias 1992, 1993 ir 1994 metais gimusių vaikinų kartas, bet jums panašių rezultatų demonstruoti nepavyko. Ko tuomet pritrūkdavo?

REKLAMA

– Neįsivaizduoju, labai seniai tas buvo. Prisimenu tik geruoju, nieko nepeiksiu, nieko nekaltinsiu. Kai praloši, turi prisiimti atsakomybę, kad patys grybavome ir tiek.

– Tapus rinktinės lyderiu vis tiek lūkesčiai sukyla, kokią karjeros kreivę buvote nusibrėžęs?

– Buvo tai, kad po šešiolikmečių rinktinės ėjo pasiūlymai iš agentų, bet būnant iš Prienų ir neturint agento nesusigaudžiau, kas vyko. Ėjo pasiūlymai iš užsienio, šešiolikos metų važiuoti su ilgalaikiu kontraktu pažiūrėjau, kad būtų sunku. Aišku, pagalvodavau, kad kada nors žaisiu Eurolygoje, bet yra kaip yra. Nesu senas, dar tik 26-eri, laiko yra. Gal buvau per daug savikritiškas, kai viską gerai darydavau vis tiek įžvelgdavau kažkokių blogumų, bet nebuvo, kad perspausčiau save. Gyvenime toks esu, bandau atsipalaiduoti, kas buvo, tas buvo, darai geriausiai kaip gali ir tiek.

– Tokių metų perėjimas į „Rytą“ nebuvo per ankstyvas?

– Tuo metu trūko kažkokio žmogaus šalia, kuris pastovėtų už mane. Aišku, tėvukas padėjo, vis tiek šešiolikos tėvai už tave pasirašo kontraktą. Tuo metu turėjau porą pasirinkimų be „Ryto“, bet, aišku, pasirinkau Vilnių, buvo aukštumose, Lietuva, visa kita. Tiesiog trūko žmogaus šalia, kuris būtų davęs spaudimo komandai, kad daugiau į mane investuotų, nusiųstų į komandą, kur galėčiau tobulėti. Nebuvo to, kad pasirašo ir duoda vietą pagrindinėje komandoje bei sudeda į tave viską.

REKLAMA

– Buvote skolinamas, teko sužaisti paskutiniame Vilniaus „Sakalų“ sezone. Tuo metu jautėsi, kad komanda jau byra?

– Ne, to nesijautė. Žinojau, ko ten važiuoju, pinigų tuo metu nieko beveik negaudavau. Man tai buvo gera patirtis, prisimenu tik iš geriausios pusės. Žinojau, kad komanda yra skolose, būdavo, šilumos neįjungia ir treniruotėse šalta, bet aš miniu tik geruoju. Man ten davė daug žaisti, septyniolikmetis gaudavau 25–30 minučių, eidavau į starto penketą. Tik geriausi prisiminimai.

– Tuomet komandoje buvo tokių vietinių legendų kaip Rolandas Matulis, Virginijus Sirvydis, Žygimantas Šeštokas, Aivaras Kiaušas. Kas iš tų laikų įsiminė labiausiai?

– Kai atėjau į pirmą treniruotę, tikėjausi sulaukti tų vyresnių paniatkių. Rūbinėje buvau labai išsigandęs, į Matulį „jūs“, į Sirvydį „laba diena, ar galima prisėsti“, bet priėmė labai gerai. Geri žmonės, jaučiau palaikymą, labai gera komanda buvo. Man ir skolingi neliko „Sakalai“, nors tuo metu tiek ir teuždirbdavau.

REKLAMA

– Po to sekė etapas Estijoje, buvo sunku pradėti legionieriaus karjerą?

– Ne, tas keliavimas man buvo įprastas, buvau savarankiškas, į Estiją važiavau atgauti pasitikėjimo ir užsikabinti. Važiavau ne dėl pinigų, kontrakte buvo įrašytos minutės ir svarbiausia buvo žaisti. Nebuvo ir toli, nuo Estijos penkios valandos mašinoje ir jau vietoje, tai streso didelio nebuvo. Važiavau žaisti 30–35 minutes, teko pabūti įžaidėju, visąlaik su kamuoliu. Tuomet pirmą kartą paėmėme medalius klubo istorijoje, gerai sekėsi ir atgavau pasitikėjimą.

– Po to sekė Taivanas, kur dažniausiai vyksta užsidirbti siekiantys vyresni žaidėjai. Jūs tuomet buvote 23-ejų, kaip ten atsidūrėte?

– Dar buvo mėnesis Graikijoje, bet taip, tada pasukau į Taivaną. Mano sprendimų žmonės kartais tikrai nesupranta. Aišku, pinigų ten buvo labai daug, tai papirko, tačiau pagrindinė priežastis buvo ta, kad žaisdamas krepšinį galiu keliauti po pasaulį ir pažinti naujas kultūras. Pagalvojau, persvarsčiau, o kodėl ne? Be to, Azijos rinka, mano manymu, yra daug didesnė nei Europos. Pasirinkimai, algos, kokie žaidėjai žaidžia... Pažiūrėjau į tai kaip į gerą perspektyvą, dvejus metus praleidau Taivane ir nė kiek nesigailiu. Šimtu procentų patenkintas savo sprendimu.

REKLAMA

– O kaip su galimybėmis tobulėti?

– Gerai, sąlygos komandoje tikrai puikios. Komandoje buvo septyni treneriai, šalia keturiolikos žaidėjų. Pirmojoje mano komandoje turėjome savotišką stovyklą, gyvenome virš salės, kurioje žaidėme, 24 valandas per parą gali eiti į ją, štangos, aparatai, tobulėjimui tikrai buvo erdvės ir jaučiau, kad per tuos dvejus metus paaugau. Treneriams galėjai bet kada skambinti, jie šalia gyveno, dešimtą valandą užsimanai ir eini mėtyti. Ir iš tobulėjimo, ir iš šalies pažinimo pusės buvo puiku. Kitoje komandoje buvo kiek kitaip, gyvenome kitame mieste, tad davė butą, mašiną, vairuotoją, visa kita, šiek tiek gerai nuvažiavau.

– Skautai į Taivaną atsiveža itin plataus diapazono žaidėjų, nuo O.J.Mayo ir Anthony Bennetto iki jūsų ir Mindaugo Kupšo. Kaip jie renkasi žaidėjus?

– Kaip aš nuvažiavau, buvo tokia istorija, kad dalyvavau draugiškame turnyre Taivane, buvo rinktinės suvažiavusios ir žaidėme prieš Iraką. Aš įmečiau gal 50 taškų, man tuomet trajakai, viskas krito. Po rungtynių daviau interviu ir uždariau sakydamas, kad norėčiau žaisti Taivane ir laukiu pasiūlymų. Jie galvoja, kad europiečiai nevažiuos į Taivaną, be šansų mus prisikviesti. Po tokio pasakymo iškart pradėjo komandos skambinėti, treneriai rašinėti, taip ir gavosi, kad išvažiavau. Dėl Kupšo man irgi komandos skambino, klausė, kas ir kaip, bijojo kviesti. Ten skautai tikrai daug dirba, nors daug prašauna žiūrėdami į agentų rodomus žaidėjų CV. Jei yra raidės NBA, jau viskas, paims, užtenka turėti nuotrauką su NBA komandos marškinėliais ir būti dvi minutes sužaidus.

REKLAMA

– Po Taivano buvo keista situacija su Kinijos klubu, kai pasirašėte kontraktą, bet išvykote dar sezonui neprasidėjus. Kaip ten viskas susiklostė?

– Taivane turėjau gerą sezoną, ėmėme pergales, o kinų komandos siunčia skautus į Taivaną. Apsilankė, pamatė ir davė žinoti, kad galiu atvažiuoti. Pradžioje buvau labai nustebęs, kad mane paėmė, aš juk mažas, europietis. Pakvietė, įsižaidžiau. Buvo labai gerai, iš visų pusių, sąlygos, kontraktas, tiesiog idealu. Situacija buvo tokia, kad prieš sezoną treniruojantis štanginėje pirmą kartą atėjo komandos vadovas. Susipažinome, apėjo ratą štanginėje ir viso gero. Po rungtynių gavau agento skambutį, dar pasakiau, kad gerai sekasi, o jis pranešė blogą žinią – tave nori siųsti namo. Paklausiau priežasčių, pasakė, kad vadovas nori juodaodžio iš JAV. Toks ir likau pasimetęs, gerai, teko krautis lagaminus ir važiuoti namo. Treneriai lyg ir patenkinti buvo, viskas tvarkoje, planavau, kaip viskas fainai ir gerai bus, o gavau smūgį į kepenis. Gerai, susikroviau ir išvažiavau. Gaila, kad nepavyko užsikabinti, prisiminus truputį gaila ir durna atrodo.

– Kaip po tokių kelionių sugrįžote į Jonavą ir kodėl bendradarbiavimo pratęsimo derybos užsitęsė iki rugsėjo?

– Atėjimas į Jonavą užtruko, nes tuo metu buvau traumuotas, po operacijos, kol atsigavau, kol ką. Turėjau porą kitų variantų, į Izraelį išvažiavau, bet „Hapoel“ nepavyko užsikabinti, nes dar nebuvau pilnai po traumų atsigavęs. Tėvukas sako, ateik, padėsi ir kitais metais užkariausime LKL. Laimėjome NKL ir po to derybos užsitęsė, turėjau kitų pasiūlymų. Įdomi situacija, visi tarsi žinojome, kad būsiu komandoje ir noriu joje būti, tik kontrakto nebuvome pasirašę. Žinojau, kad žaisiu dar prieš pasirašant sutartį. Pirmi metai pereinant iš NKL į LKL, turbūt užsitęsė visi reikalai. Gal ir klubas turėjo strategiją, kaip paskelbti visus žaidėjus. Nežinau, čia labiau klubo reikia klausti.

– Praėjusią vasarą atšokote vestuves, tai prisidėjo prie likimo Lietuvoje?

– Tikrai taip. Pagrinde tas ir buvo, kad žmonai čia gerai sekasi, man gerai Lietuvoje, dėl to ir nusprendėme, kad šiais metais šimtu procentų Lietuvoje lieku ir net nemąstau. Buvo momentas, kai sukirbėjo išvykimas, bet pasirinkau Jonavą. Buvo pasiūlymas į Taivaną, kaip visada, kai nuvažiuoji, tada jau ir gausi. Realiausias ir geriausias, pinigine prasme, buvo tas variantas, skambino ir iš Salonikų „Iraklis“, kur sukėlė abejonių, kaip ir norėjau važiuoti, bet pasirinkau namus. Net ir dabar gaunu skambučių iš Taivano, prieš Kalėdas sirgau koronavirusu ir klausė, gal jau baigėme sezoną, gal atvažiuosiu. Ne, šie metai ramiai, po vestuvių, noriu su žmona pabūti Lietuvoje. Gal ir užsibūsiu čia. Niekada sakau niekada, kad nevažiuosiu, bet prioritetas dabar yra toks. Jei ateis penkis kartus didesnis pasiūlymas, tikrai neatmesiu aklai.

REKLAMA

– Įsirenginėjate butą Vilniuje, kaip pavyksta suderinti tai su reikalais Jonavoje ir Prienuose?

– Normaliai, esame pripratę su žmona važinėti. Spėju ir visus aplankyti, aišku, norisi daugiau laiko skirti šeimai, pas močiutę užsukti, su žmona ilgiau pabūti, bet jau teko priprasti prie tokio ritmo. Realiai nuo Jonavos iki Prienų valanda, nuo Jonavos iki Vilniaus valanda, šoki į mašiną ir jau šalia.

– Ką žmonės labiau atpažįsta gatvėje, jus ar žmoną?

– Aišku, kad žmoną. Būna, mergaitės pamato, prieina, „o, Dalios vyras“. Gerai, aš ir krepšinį žaidžiu (juokiasi). Pagrinde vis tiek prie jos, prašo nusifotografuoti, paduoda man telefoną, kad nufotografuočiau. Pripratęs.

Belickaitė Belickaitė

– O gal turite demografiją, kuriai esate labiau žinomas?

– Ne, vyresni žmonės vis tiek Dalią labiau žino iš „Žalgirio“ laidų ir kitur. Vis tiek ją labiau atpažįsta, man dar reikia padirbti populiarumo klausimu. Aš ir pats Daliai padedu.

– Vyksta darbas link populiarumo kėlimo?

– „Instagram“ kartais įkeliu kažką, bet nesu tas, kuris labai daug ties tuo dirba. Nesu apsėstas, kad rūbinėje kamerą pasidėčiau ir daryčiau kažką. Būna Jonavos komandos jaunesnių gerbėjų, jiems įdomu, kaip vyksta tas gyvenimas. Daug vaikų man rašinėja, kaip sportuoti, ką daryti, tai kartais ir įkeliu kažką. Geriau, nei žiūrėtų į kitus, kur nesąmones daro. Po to klausinėja, ar galėtų kartu pasportuoti vasarą. Yra minčių organizuoti vasaros stovyklą, gal kažkada. Reikės laiko atžvilgiu pažiūrėti, paplanuoti.

– Grįžtant prie krepšinio, kokie yra likusio sezono tikslai?

– LKL lentelė dabar yra labai įdomi, o mano planai visada būna susiję su komanda. Kai pergalės, tada nuotaika geresnė. Būtinai reikia patekti į atkrintamąsias ir kovoti dėl aukštesnių vietų. Dabar neaišku, kas bus ketvirtas, o kas aštuntas. Visi turi panašiai pergalių, tad dar bus visko. Einame, žaidžiame, sezono gale labiau prasidės dairymasis į lentelę.

– Dabar artėja FIBA Pasaulio taurės atrankos „langas“. Kiek pats jaučiatės esantis arti išplėstinio rinktinės sąrašo?

– Jei atvirai, jaučiu, kad esu vertas. Kartais net pašnekame rūbinėje, jog keista, kad pirminiame sąraše su labai daug pavardžių nebuvo nieko iš mūsų komandos, nors tuo metu buvome ketvirti LKL, dabar esame šešti, gerą krepšinį demonstruojame. Gal kitais metais. Jaučiu, kad tikrai esu vertas.

– Artėja Karaliaus Mindaugo taurės („Citadele KMT“) finalo ketvertas, kokios prognozės?

– Norisi kovos, kad pusfinaliai būtų rimti. Rungtynių iki paskutinių taškų ir, aišku, „Ryto“ bei „Žalgirio“ finale, visi gerbėjai apie tai galvoja. Nežinau, aš tiesiog įsijungsiu, pažiūrėsiu, kad būtų kokių paskutinių sekundžių metimų ir jau bus gerai. Nesu kažko išskyręs, kad ta ar ta komanda laimės.

– Bendraklubis Evaldas Šaulys dalyvaus tritaškių konkurse, gali laimėti?

– Gali, tikrai. Eisime dabar padavinėti jam kamuolių, kad pasiruoštų konkursui. Aš nepretendavau, kartą jau dalyvavau tritaškių konkurse, man užteko, per daug spaudimo, jaudulio. Prieš traumas būčiau dalyvavęs dėjimų konkurse, bet po to – niekaip. Septyniolikos metų patyriau tą rimčiausią traumą ir iki šiol į tą formą negrįžau. Karjeroje tai ir buvo pagrindinis lūžis, ėjau, kilau, viskas gerai, „Sakaluose“ startas, tada trauma ir po operacijos jau kilo visokių minčių.

– Gal ta trauma ir kiek paguodžia, kad svajonės neišpildytos ne dėl paties kaltės?

– Taip, bet vis tiek, kad ir kiek dirbi, jauti kažkokius padarinius. Aistis Pilauskas po trijų operacijų baigė karjerą sulaukęs 23-ejų ir aš jį pilnai suprantu. Aš buvau tokioje pačioje situacijoje, po antros ar trečios operacijos maniau, kad viskas, baigsiu karjerą. Tada po truputį psichologiškai atsigavau. Svarbu tokiu momentu aplink turėti gerus žmones. Negalint žaisti žmonės pasirenka eiti dirbti paprastą darbą ir neeikvoti savęs.

– Turite atsarginį planą, dar vienai traumai užvėrus krepšinio duris?

– Jau viskas, traumų gavau užtektinai, savo kūną dabar prižiūriu maksimaliai. Šiaip, jei baigčiau krepšinį, turiu užsiėmimų, pilna planų. Turiu namuose knygutę, kur kasdien rašausi idėjas, pusė pripildyta, nuo nekilnojamo turto iki kavinių. Idėjų sąrašas yra, jei kas – eisiu įgyvendinti. Pradžia jau yra, darbai vyksta. Kol žaidi krepšinį, turi ruoštis ateičiai, nereikia užmigti ties tuo. Aišku, kai žmonės uždirba po milijoną, žino, kad galės visą gyvenimą nieko neveikti. Jei protingas esi, žinosi, kur reikia padėti pinigus.

– Kaip jaunas krepšininkas turėjote paruošimą, kaip su tuo tvarkytis?

– Ne, visiškai. Šiaip turėtų būti. Įsivaizduoju, kai jauni krepšininkai gauna pinigus, nusiperka tą, nusiperka aną ir nebėra pinigų. Turėtų tai būti, arba iš klubų, arba iš federacijos. Reiktų jauniems žaidėjams duoti pagrindus dėl visų mitybų, profesionalumo ir taip toliau. To trūko mano karjeros pradžioje. Aš tai suvokdavau, bet neįsigilindavau tiek, kad suprasčiau, kiek reikia suvartoti angliavandenių, baltymų, kas greitina atsigavimą, kas lėtina. To trūksta.

– Šalia to galima pridėti ir sporto psichologų trūkumą?

– „Ryte“ buvo sporto psichologė. Man tai nei padėjo, nei nepadėjo, neužsikabinau ties tuo. Tuo metu gal kažkiek skeptiškai žiūrėjau. Dabar, manau, bent pabandyčiau įsigilinti, o būnant jaunesniu tai nedomino. Aišku, aplinkiniai tada iš to pasijuokdavo, pats susidarai nuomonę. Būtent po traumos būtų to reikėję. Kai gauni traumą ir negali žaisti septynis mėnesius, labai per galvą duoda. Prieš traumą tiki, kad žaisi Eurolygoje, o po to nežinai, ar kažkas išvis į tave žiūrės, gal neįdomus, nurašytas. Būtų įdomu labiau pasigilinti, nors dabar ganėtinai pasitikiu savimi.

– O būnant aukščiausiame taške nereikia psichologo, kad nuleistų ant žemės ir padėtų realiai į viską pažiūrėti?

– Net nežinau. Pas mane visada buvo aplinkoje tokių žmonių, kurie tiesiai šviesiai pasako, jei skraidai padebesyse. Turėtų iš šono būti draugai, tėvai, kurie apie tai įspėtų.

J.Vainauskas: kodėl paliko „Lietkabelį“, kaip rado Čanaką, kodėl dirbo su „BeoBasket“ ir kaip su „Žalgiriu“ varžėsi dėl Jankūno parašo


15 komentarai
Naujausi komentarai (15)
Geriausiai ivertinti (15)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti